ADOMAS IR IEVA, pagal Senąjį Testamentą pirmoji žmonių pora žemėje, žmonijos pradininkai, gyvenę rojuje. Adomą Dievas sukūrė iš molio, įpūtęs į jį dvasią, o Ievą iš Adomo šonkaulio. Kai Ieva sugundė Adomą suvalgyti vaisių nuo pažinimo medžio, Dievas išvaręs pirmuosius žmones iš rojaus, o Ievai už sugundymo nuodėmę paskyręs bausmę: ji turinti gimdyti skausmuose ir būti vyro valdžioje. Šiuo pasakojimu krikščioniškoje kultūroje buvo grindžiama vyro ir moters nelygybė: moteris nuodėmingesnė ir silpnesnė už vyrą, ji turi visur paklusti vyrui. Adomo ir Ievos siužetas panaudotas daugelyje meno kūrinių. Dažniausiai vaizduojama nuodėmės tema. Nuoga pora stovi po pažinimo medžiu, kurio šakose rangosi gundančius žodžius šnypščianti gyvatė, Ieva tiesia Adomui prakąstą obuolį. Įgimtą nuodėmę nukryžiavimu išpirko Jėzus Kristus, todėl Adomo ir Ievos motyvas krikščioniškame mene paprastai susijęs su nukryžiavimo tema. Ieva ne tik siejama su gyvate (piktąja dvasia), bet ir pati neretai vaizduojama gyvatės pavidalu. Kartu ji simbolizuoja moteriškumą ir įtaką vyrui, kurią ji įgyja dėl savo patrauklumo.

Adomo ir Ievos mitas ne kartą panaudotas filosofinėse sistemose. Žinomiausia yra E. Fromo pateikta mito interpretacija. Kai Dievas išvarė iš rojaus, jie prarado vienovės su harmoningu pasauliu pojūtį. Nuo šiol, patekę į atšiaurų ir priešišką pasaulį, jie turėjo kliautis tik savimi. Šią aplinkybę atspindįs gimimas, kai žmogus išmetamas iš įprastos ir jaukios motinos gimdos ir patenka į visai kitą pasaulį. Nuo šiol bene pats svarbiausias gyvenimo tikslas - atkurti nutrauktus natūralius ryšius su pasauliu, nors tai dėl daugelio priežasčių nepasiekiama.