BANDOMOJI SANTUOKA, daugelyje pirmykštės bendruomenės genčių Afrikoje ir Amerikoje paplitęs paprotys išbandyti vedybinį gyvenimą prieš tikrąsias vedybas, baigdavosi arba tikromis vedybomis, arba, jei partneriai neatitikdavo vienas kito, naujų partnerių paieškomis.

Vienur bandomoji santuoka trukdavo keletą dienų (Filipinuose, Ceilone), kitur galėjo tęstis tol, kol moteris neapsispręsdavo išsiskirti arba oficialiai apsivesti (Peru aukštikalnių gentys). Kai kurie Europos šalių papročiai, pvz., vadinamosios išbandymo naktys, rodo, kad kadaise tai buvo visuotinai paplitęs paprotys. XX a. Europos kultūrose bandomosios santuokos idėja atgaivinta revoliucinių antiburžuazinių idėjų, pastaruoju metu tapo gana plačiai paplitusiu reiškiniu, bandomosios santuokos šalininkai teigia, jog santuokos sėkmę lemia fizinis ir psichologinis atitikimas, kurį įmanoma patikrinti tik bandymo metu.

Apsivedus klaidą ištaisyti sunku (skyrybų išlaidos, alimentai, psichologiniai ir socialiniai nuostoliai, nepatrauklus išsiskyrusiojo statusas ir t.t.). Priešininkai tvirtina, jog gausa - ne tas pats, kas moralinė norma, be to, oficiali santuoka, siejanti sutuoktinius tam tikrais teisių ir pareigų ryšiais, yra palyginti tvirta šeimos garantija, o šeima - vienas kertinių šiuolaikinės visuomenės akmenų. Bažnyčia smerkia kaip ir kitus nesantuokinius seksualinius ryšius.