BUČINYS, tam tikrų kūno vietų dirginimas lūpomis (paviršutiniškas bučinys) ar lūpomis ir liežuviu (gilus bučinys).

Bučinys ne tik išreiškia švelnumą, bet yra ir viena iš meilės glamonių, sukelianti lytinį susijaudinimą. Yra dešimtys bučiavimosi būdų. Istoriniai, tautiniai, kultūriniai veiksniai veikė bučinio techniką. Įvairiais laikais skirtingų tautų požiūris į meilės bučinius buvo prieštaringas. Pvz., daugelis Azijos ir Afriks tautų visai nežinojo bučinio, Rytų šalyse bučinys - nepadorus reiškinys, ir senovės Graikijoje bučinys, kaip erotinės meilės išraiška, visai nebuvo žinomas.

Seksoiogai skiria tris bučinio veiksnius: lytėjimą, skonį ir uoslę. Kai kas mano, kad erotišku bučiniu tampa tik kai žmogus lytiškai subręsta, o vaikystėje bučinys tėra primityvi vaiko glamonė, kitiems atrodo, kad bučinys įsimylėjėlius traukia savo skoniu, kad yra ryšys tarp lyties ir virškinimo organų.

Manoma, kad bučiuojantis svarbiausia uoslė, be to, kvapui jautresni vyrai (kai kurie vėliau pamėgsta bučiuoti labiausiai kvapus skleidžiančias kūno vietas. Labiausiai paplitęs bučinys į lūpas. Bučiuojama vidinė lūpų pusė, labiau apžiojant apatinę lūpą arba abi lūpas, jei tai partneriams labiau patinka. Bučiniai gali būti labai jausmingi, aistringi ar net agresyvūs. Intymiausias bučinys, kai liežuvis truputį liečia partnerio lūpas ar liežuvį. Kai kurie seksologai tvirtina, kad meilės netikras, jei bučiuojantis nepanaudojamas liežuvis, nes jis - svarbiausias bučinių įvairovę sukuriantis veiksnys.

Erogeninių galimybių bučinys "lūpos į lūpas" neišsemia. Bet kurios kūno dalies (akių, ausų, krūtų spenelių, lyties organų) bučiniai ne tik skatina lytinį aktą, bučiuojamasi ir jo metu. Bučiuoti intymiausias kūno vietas reikia taktiškai, tik tada, kai to nori partneris.