DIDŽIOJI MOTINA, senovės Rytų ir antikos bendruomenėse garbinamos deivės gimdytojos, kurių garbei rengtos paslaptingos apeigos.

Joms vykstant negaliojo jokie seksualiniai draudimai. Buvo matriarchato kultūros dalis, bet apeigos atliekamos ir vėliau, perėjus prie patriarchato. Iš pradžių garbintos kaip tam tikrų nedidelių, kalnais ir miškais apsuptų regionų gamtos ir derlingumo deivės (genties deivės), vėliau, formuojantis genčių sąjungoms ir valstybėms (poliams), tapo pagrindinėmis dievybėmis. Pvz., Idaja - Idos (Trojos) motina tapo trojėnų vyriausiąja deive, Kybelė, Kybelės kalnyno (Frigijoje) motina tapo frigiečių dievybe, graikų Demetra, "motina žemė" pateko į graikų dievybių panteoną, egiptiečių Izidė vėliau tapo viena pagrindinių Egipto karalystės dievybių. Tai buvo gyvybės pradininkės, lemiančios augimą ir brendimą.

Tikėta, kad jos visada esti apvaisintos ir gimdančios pačios iš savęs, be lytinių santykių ir be vyro. Jų palydovas, dažniausiai su gamta ir pavasario atgimimu susijęs medžiotojas ar piemuo, kuris, be to, laikytas Didžiosios Motinos sūnumi, atsirado vėliau, veikiamas patriarchalinio pasaulio suvokimo. Tai Ištar ir Tamuzas, Afroditė ir Adonis, Kybelė ir Atis. Jų palydovas paprastai pažeidžia tam tikras elgesio taisykles (pvz., vyriškumo, ištikimybės ir pan.), todėl turi mirti. Taip šiuose mituose pabrėžiamas seksualinio akto ir mirties tarpusavio ryšys. Tačiau vėliau jis atgimsta, Didžiosios Motinos palydovo mirtis (rudenį) ir atgimimas (pavasarį) lydimi apeigų, per kurias toleruotas nežabotas seksualinis elgesys. Archeologiniai radiniai rodo, kad Didžiosios Motinos kultas buvo paplitęs jau 4 tūkstantmetyje pr. Kr.