DIMORFIZMAS, fiziologiniai ir psichosocialiniai lyčių skirtumai. Reiškiasi vyro ir moters kūno sandaros, fiziologijos ir elgsenos skirtumais.

Jį reguliuoja giminės pratęsimo tikslingumas. Dviejų skirtingos sandaros būtybių sueities rezultatas - ne vienos ar kitos būtybės kopijos atkūrimas, o tam tikra vertingų ir nevertingų organizmo ypatybių atranka. Moteriškoji lytis atstovauja pastovumą, nekintamumą, o vyriškasis pradas - kintamumą, evoliucijos galimybę. Kai kurie lyčių skirtumai diametraliai priešingi (normaliai vienas ir las pats žmogus negali turėti ir vyro, ir moters lytinių organų, o jei turi, tai jau išsigimimas), o kai kurios savybės yra biseksualios, t.y. būdingos abiejų lyčių atstovams.

Anksčiau buvo manyta, kad, pvz., kūno sandara tiesiogiai susijusi su žmogaus hormonine sistema ir psichoseksuaiine orientacija. Tas sąsajas patvirtina pirminė identifikacija su savo lytimi: pvz., berniukai paprastai yra aktyvesni, judresni, agresyvesni, labiau linkę dalyvauti žaidimuose, kur ryškus lenktynių, varžybų elementas. Mergaitės pasyvesnės, ramesnės, žaidžia "namų" žaidimus, noriau prižiūri mažesnius vaikus. Antrinė lytinė identifikacija ryškėja bendraujant su bendraamžiais, pasirenkant savo ir kitos lyties draugus, partnerius ir pan.

Lytiniai skirtumai reiškiasi ir tuo, kad vyrai ir moterys kitaip rengiasi, puošiasi; skiriasi ir pažintinės intelektualinės galimybės (tie skirtumai pakankamai aiškiai matyti mokyklose). Gamtos apspręstas dimorfizmas, lemiantis abipusę lyčių trauką, yra vienas stipriausių giminės pratęsimo veiksnių. Todėl lytinė moralė pirmiausia turi atsižvelgti į tai, kiek vienas ar kitas seksualinės elgsenos modelis atitinka rūšines žmogaus ypatybes ir giminės pratęsimo būtinybę. Tuo požiūriu vertinant, feminizmo reikalavimas vietoje "dvilypės" moralės (vieni reikalavimai moterims, kiti vyrams) kurti vieningą "belytę" moralę vargu ar gali būti įgyvendintas, nes "dvilypės" moralės pagrindas yra dimorfizmas.