DISGAMIJA (gr. dis - priešdėlis, reiškiantis neigimą, trūkumą + gamos - vedybos), vyro ir žmonos santykių išsiderinimas, kai santuoką griaunantys veiksniai stipresni už ją palaikančius veiksnius.

Disgamijos priežastimi nebūtinai esti vieno ar abiejų sutuoktinių seksopatologiniai nukrypimai. Yra atvejų, kai vyrui būdinga priešlaikinė ejakuliacija, o žmona yra anorgazmiška, taigi tai labai skirtingų temperamentų žmonės, tačiau seksualinių pretenzijų vienas kitam neturi. Toks atvejis disgamija nelaikytinas. Santuoka gali būti tvirta ir tuo atveju, kai abiem partneriams būdingi iškreipti, tačiau vienas kitą papildantys polinkiai (pvz., vyro sadizmas ir žmonos mazochizmas). Paprastai disgamijos skirstomos į psichologines ir seksualines.

Pirmuoju atveju lemiamas veiksnys esti psichologinių nuostatų ir vertybinės orientacijos priešprieša, antruoju - seksualinių lūkesčių neatitikimas, kiek rečiau -seksopatologiniai faktoriai. Praktikoje įtakoja abu šie veiksniai.

Analizuojant disgamijos priežastis, ypatingas vaidmuo skirtinas moters išorei. Paprastai manoma, kuo gražesnė moteris, tuo sklandesnis jos šeimyninis gyvenimas. Tačiau taip nėra. Šeimyniniame seksualiniame gyvenime laimingesnės būna ne klasikinės gražuolės, o vidutinės arba išoriškai negražios moterys. Kuo gražesnė moteris, tuo daugiau ji tikisi iš partnerio. Kuo daugiau tikisi, tuo dažniau turi progų nusivilti. Grožiu neišsiskiriančios merginos iš anksto susitaiko su mintimi, kad "princai" - ne joms. Kai joms dėmesį pradeda rodyti "vidutinis" niekuo neišsiskiriantis vyras, jos brangina tą dėmesį, stengiasi išsaugoti vyro prieraišumą ir taip nesąmoningai stiprina darnaus šeimyninio gyvenimo pamatus (nustatyta, kad dauguma vyrų šeimyniniame gyvenime supratimą, dėmesingumą ir rūpestingumą vertina labiau negu išorinį grožį, ypač jei graži žmona abejinga jam, žiūri iš aukšto ar su panieka).

Šeimyninių santykių stabilumas tiesiogiai susijęs su gebėjimu vertinti partnerį. Pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais partneris paprastai pervertinamas arba deramai neįvertinamas. Kito žmogaus vertinimas dažnai priklauso nuo to, kiek sugebama įvertinti save patį (šeimose gana dažnas priešingų vertinimų modelis - aš "be priekaištų", o vyras (žmona) - pilnas ydų). Kol žmogus nepajėgia susigaudyti savyje, jam sunku objektyviai vertinti ir partnerio stipriąsias bei silpnąsias ypatybes. Tikrąją savo paties ir sutuoktinio vertę žmonės neretai suvokia tik kritinėse situacijose, kai gresia pavojus gyvybei, sveikatai, santuokai.

Seksologai skiria tris disgamijos skatinančius santykių tipus, kurie vadinami "rungtyniavimu", "pseudobendravimu" ir "izoliacija". Paprastai "rungtyniaujama" per pirmuosius 5-6 santuokinio gyvenimo metus, dažnai baramasi ir aiškinamasi. Ginčijamasi dėl pasiskirstymo pareigomis, santykių su giminėmis ir draugais. Konfliktai sustiprėja kri¬ių momentais: nėštumo metu, gimus vaikui, apsigyvenus atskirai nuo tėvų. Sprendžiant problemas debatai dažnai nevaisingi, kiekvienas laikosi savo ir nebando suprasti kito, nesistengiama reikšti simpatijos ir palankumo partneriui, konflikto kaltininku visuomet laikomas kitas, kiekvienas stengiasi priversti partnerį elgtis taip, kaip jam patinka.

"Pseudobendravimo" tipui būdingas išorinis sutarimas ir tariamas rūpestingumas. Tačiau retkarčiais plyksteli susierzinimo liepsna, kurią stengiasi gesinti kitas. Paprastai tokiose santuokose vienas esti "lyderis", keliantis padidintus reikalavimus partneriui, nuolat nepatenkintas, o kitas, siekdamas bet kokia kaina išlaikyti santuoką, nuolat nusileidžia ir taip bent laikinai gesina šeimos gaisrus. Tokiais, atvejais šeimos santarvė palaikoma bent iš išorės, bet įtampa santykiuose didėja ir gali baigtis vieno ar abiejų neurozėmis ar seksualiniais sutrikimais.

"Izoliacijai" būdingas emocinis susvetimėjimas - sutuoktiniai nejaučia viens kito vidinio gyvenimo, vertina partnerį ne kaip asmenybę, o kaip seksualinių ar materialinių poreikių tenkinimo objektą.

Disgamijos atveju psichologinė disharmonija paprastai sukelia seksualinę disharmoniją arba šie veiksniai egzistuoja tuo pat metu. Konfliktų ir nepasitenkinimo priežastys paprastai nesuvokiamos, jomis dažniausiai laikomos pasekmės - ypač seksualiniai sutrikimai. Kai poroje rungtyniaujama dėl pirmavimo, bet kokie nukrypimai nuo seksualinių stereotipų žeidžia ir vyrą, ir moterį. Didelį aktyvumą ir norą reguliuoti seksualinį gyvenimą demonstruojanti moteris žeidžia vyrišką poreikį lyderiauti, kartu tokia moteris pradeda jausti nepasitenkini¬mą partneriu, iš kurio ji nesąmoningai tikisi globos ir vyriško aktyvumo. Nejaučiant ar nenorint atsižvelgti į tai, ko iš tavęs tikisi partneris, greitai susvetimėjamą, seksualinis pasitenkinimas dar labiau sumažėja.

Gydant disgamiją svarbu išmokyti sutuoktinius objektyviau vertinti save ir partnerį. Abu informuojami apie specifinius, tik jo sutuoktiniui būdingus bruožus, kurie dažniausiai toli gražu nėra trūkumai, jie tik pabrėžia žmogaus individualybę, nepakartojamumą, kuriuo verta maloniai stebėtis ir žavėtis. Dažnai paaiškėja, kad seksualinis neatitikimas, kurį sutuoktiniai laiko pagrindine šeimos disharmonijos priežastimi, iš tikrųjų yra tik antrinis psichologinio išsiderinimo padarinys. Tokiu atveju svarbu padėti sutuoktiniams prisitaikyti vienam prie kito, išmokyti normaliai bendrauti, neskausmingai spręsti konfliktus. Tarpusavio prisitaikymas reiškia ne tik infantilinių ar nevykusių seksualinio elgesio modelių korekciją, bet ir sugebėjimą įveikti krizines situacijas, konstruktyviai ginčytis, neužgaunant viens kito savimeilės (pagal principą "smerk nuodėmę, bet mylėk nusidėjėlį".