EDIPO KOMPLEKSAS (Sofoklio tragedijos "Karalius Edipas" veikėjo vardas), psichoanalitinis vaizdinys apie 3-4 metų vaiko emocinius santykius su tėvais.

Pagal Z. Freudą, tai vaiko išgyvenimų kompleksas, charakterizuojamas berniuko potraukiu prie motinos ir pavydu bei neigiamu požiūriu į tėvą. Mergaitėms Edipo kompleksas pasireiškia prieraišumu tėvui ir vadinamas Elektros kompleksu. Vėliau šis kompleksas lieka pasąmonėje, yra vienodas vyrams ir moterims, jis lemia daugelį seksualumo ir neurotizmo aspektų.

Senovės graikų mitologijoje Edipas - Tėbų karalius. Tragedijoje pasakojama, kad Lajus (Edipo tėvas), kuriam buvo lemta mirti nuo sūnaus rankos, įsakė naujagimį sūnų įmesti sudraskyti žvėrims. Berniuką išgelbėjo piemuo, po to Edipas pateko pas Korinto karalių Polibą, kuris jį išaugino kaip savo sūnų. Suaugęs Edipas iš Delfų orakulo sužinojo, kad jam lemta užmušti tėvą ir vesti savo motiną. Bijodamas grįžti į Korintą, kurį laikė savo tėvyne, Edipas leidosi į kelionę. Kelionėje atsitiktinio ginčo metu jis užmuša kilmingą vyrą (tai buvo Lajus). Įminęs Sfinkso mįslę, Edipas išlaisvino Tėbus ir buvo už tai paskelbtas Tėbų karaliumi bei vedė našlę Jokastę (motiną). Apie 20 metų Edipas laimingai gyveno, nežinodamas, kad Delfų orakulo pranašystė išsipildė. Kai Tėbuose prasidėjo maras ir Delfų orakulas išpranašavo, kad tik išvijus žmogžudį miestas bus išgelbėtas, Edipas sužinojo apie savo nusikaltimus. Jis išsiduria akis ir išeina į tremtį, o Jokastė nusižudo. Panašių legendų sukūrė ir kitos tautos. Edipui tekusi bausmė atspindi iš gilios se ovės atėjusį draudimą tuoktis artimiems giminaičiams (incestas).

Freudas teigia, kad Edipo kompleksas yra žmonijos istorijos pagrindas ir esmė. Žiloje senovėje žmogus gyveno visų pirmykštės bendruomenės vyrų ir moterų promiskuiteto sąlygomis. Vadas, būdamas stipriausias, pasisavindavo visas pateles, galinčias tapti kitų patinų žmonomis. Pats vadas iš esmės buvo visų pirmykštės bendruomenės patinų tėvas. Kartą pažeminti patinai užmušė vadą - tėvą ir nusprendė įvesti egzogamiją (draudžiančią kraujo giminaičių santuoką ir lytinius santykius). Freudas manė, kad egzogamiją padėjo visuomeninės moralės ir valstybės organizavimo pagrindus. Pirmykščių brolių neapykanta tėvui ir noras rungtyniauti su juo sumišo su pasigėrėjimu ir vėliau virto kaltės jausmu bei atgaila. Suvokus kaltę, kilo noras paskelbti tabu (draudimą) incestui ir tėvažudystei. Pagal Freudą kaltė už žmonijos aušroje padarytus nusikaltimus glūdi kiekvieno žmogaus sielos gelmėse, ja remiasi visa šiuolaikinė kultūra, moralės nuostatos, įvairūs apribojimai. Simbolinių elementų galima įžvelgti, kai pasirenkamas seksualinis partneris. Žmogus ieško tokių partnerio savybių, kurios buvo būdingos motinai (vyro atveju) arba tėvui (moters atveju).