EJAKULIACIJA PRIEŠLAIKINĖ, spermos išsiliejimas prieš įstumiant varpą į makštį ar tuoj po to.

Seksologai iki šiol nesutaria, ką laikyti priešlaikine ejakuliacija. Pagal vienus, tai nesugebėjimas sulaikyti spermos išsiveržimą ilgiau negu 30 sekundžių po varpos įstūmimo, pagal kitus - ilgiau kaip 2 minutes. Pagal Masters'o ir Johnson apibrėžimą, laikomas vyro nesugebėjimas sulaikyti ejakuliaciją ir tęsti lytinį aktą tol, kol bent 50% lytinių aktų baigtųsi moters orgazmu.

Pastarasis apibrėžimas laikomas problematišku dėl daugelio priežasčių, iš kurių svarbiausioji - kai kurios moterys patiria orgazmą tik tiesiogiai stimuliuojant varputę (klitorinis orgazmas) ir joms varpos frikcijų trukmė su orgazmu nesusijusi.

Pastaruoju metu dauguma seksologų mano, jog svarbiausiu priešlaikinės ejakuliacijos kriterijumi laikytina vyro jausena, - jei jis įsitikinęs, kad ejakuliuoja per anksti arba kad jis negali kontroliuoti proceso ir tai sukelia jam psichologinių rūpesčių, vadinasi tai iš tikrųjų seksualinis sutrikimas.

Dažniausiai pasireiškia prieš varpos įstūmimą į makštį, kartais tik prisilietus prie vulvos arba dar anksčiau, bet kurioje pasirengimo lytiniam aktui stadijoje - bučiuojantis, ranka glamonėjant krūtis arba tik pradėjus nusirenginėti. Retais atvejais priešlaikinė ejakuliacija gali ištikti dar neprasidėjus erekcijai. Tais atvejais, kai ejakuliacija įvyksta įstūmus varpą į makštį ir atlikus keletą ar keliolika frikcinių judesių, bet anksčiau negu moteris sulaukia orgazmo, priežastis gali būti ne tiek vyro sutrikimai, kiek lėta ir pavėluota moters seksualinė reakcija. Moteris priešlaikinis orgazmas ištinka daug rečiau, o jei ištinka, tai netrukdo tęsti lytinį aktą, todėl neturi neigiamų pasekmių lytiniam gyvenimui.

Priešlaikinė ejakuliacija paprastai ištinka vaikinus ir jaunus vyrus, kurie pirmą kartą gyvenime arba po ilgos pertraukos bando atlikti lytinį aktą. Dėl ilgo susilaikymo labai sustiprėja lytinis potraukis, dėl ko dažniausiai ir ištinka priešlaikinė ejakuliacija. Jei lytiškai santykiauti pradedama reguliariai ir pakankamai dažnai, šis sutrikimas dažniausiai savaime praeina, nes kiekviena ejakuliacija mažina lytinio potraukio intensyvumą. Jei vyras neturi galimybių reguliariai santykiauti ir jei nesupranta (dėl seksualinių žinių stokos) reiškinio esmės, tai gali sukelti antrinius nervinius sutrikimus, baimingą įtampą prieš kiekvieną lytinį aktą.

Skiriamos dvi priešlaikinės ejakuliacijos fazės.

Pirmojoje fazėje lemia pernelyg stiprus lytinis potraukis, atsirandantis ankstyvoje jaunystėje, po ilgo susilaikymo, bandant suartėti su nauja erotiškai labai patrauklia moterimi. Tais atvejais priešlaikinė ejakuliacija priklauso nuo lytinio potraukio intensyvumo ir tą poreikį gesinančių lytinių aktų dažnumo. Ejakuliacija prasideda tuo vėliau, kuo dažniau lytiškai santykiaujama. Neretai priešlaikinė ejakuliacija praeina savaime, kartu su amžiumi mažėjant lytiniam potraukiui. Jis pradeda mažėti suėjus 20 metų - iš pradžių labai lėtai (iki 30 m.), po to vis greičiau. Antroji fazė prasideda, kai dėl kelių nepavykusių lytinių aktų atsiranda baimė, kad ejakuliacija vėl prasidės per anksti, kad vėl bus susikompromituota prieš partnerę, ir kompromitacijos baimė verčia vyrą dar labiau įsitempti, dar labiau ankstina sėklos išsiveržimą. Baimė, kad sėkla vėl išsiverš per anksti, verčia sutelkti dėmesį į lytinį aktą, sekti savo paties reakcijas, o tai savo ruožtu pagreitina ejakuliaciją (nukreipus dėmesį į pašalinius, su pačiu aktu nesusijusius veiksnius, aktą galima tęsti ilgiau). Taigi antrojoje fazėje priešlaikinė ejakuliacija lemia ne vien stiprus lytinis potraukis, bet ir antrinės nervinės reakcijos. Šiuo atveju sutrikimo neįmanoma įveikti dažniau santykiaujant, tam reikia atgauti psichologinę pusiausvyrą ir pasitikėjimą savimi, o tai dažniausiai gali būti pasiekta psichoterapija. Antrojoje fazėje gana dažnai sutrinka lytinio susijaudinimo dinamika. Normaliomis sąlygomis susijaudinimas kyla nuosekliai, o sutrikus funkcijai, susijaudinimas iš pradžių kyla nuosekliai (nors ir greitai), o paskui staigiai, net nepajutus įprastinių priešorgazminių pojūčių, šokteli aukštyn ir baigiasi netikėta ejakuliacija.

Tai labai slegia vyrą, ypač kai praktikuojamas nutrauktas lytinis aktas - netikėta ejakuliacija gali tapti nepageidaujamo nėštumo priežastimi. Tai vadinamoji paradoksalioji reakcija: kuo labiau stengiamasi atitolinti ejakuliaciją, tuo anksčiau ji ištinka. Kartais kenčiantys nuo priešlaikinės ejakuliacijos vyrai dar labiau sutrinka, jei ir sapnuose sėkla išsilieja prieš pradedant susapnuotą aktą - jiems atrodo, kad tai patvirtina jų nepilnavertiškumą. Tačiau tai yra normalus seksualias savireguliacijos reiškinys, būdingas ir normalių seksualinių reakcijų vyrams. Jei vyras nesuvokia tikrųjų priešlaikinės ejakuliacijos priežasčių, jis gali pradėti elgtis neadekvačiai. Jis ima įtikėti, kad yra impotencijos ženklas (nors iš tikrųjų tai yra sustiprinto lytinio potraukio pasekmė). Norėdami įrodyti "potenciją", vyrai neretai bando atnaujinti lytinį aktą dar nesibaigus refrakcijai. Tačiau tokiais atvejais silpna erekcija tarsi patvirtina impotencijos baimę. Po kelių ar keliolikos nepasisekusių bandymų vyras pradeda vengti moterų, jaučiasi prislėgtas, nepasitiki savo jėgomis.

Neigiamas pasekmes padeda įveikti tam tikri seksualinio elgesio modeliai. Vyrai, kenčiantys nuo turėtų pradėti lytinį aktą (introitus) tik po pakankamai ilgo seksualinių glamonių periodo, kai moteris priartėja prie orgazmo. Antras būdas - lytinio akto metu stengtis nukreipti dėmesį nuo seksualinių dirgiklių, galvoti apie pašalinius arba nemalonius dalykus, nors ilgainiui toks būdas gali sukelti antrinių nervinių pasekmių. Amerikiečių seksologės S. Kaplan pasiūlytas vadinamasis "stop-start" metodas praktikuojamas dalyvaujant abiems partneriams. Iš pradžių moteris ranka stimuliuoja ant nugaros gulinčio vyro varpą. Vyras privalo sutelkti dėmesį į seksualinius pojūčius (kad išmoktų laiku pajusti artėjantį orgazmą) ir kai tik pajunta artėjančią ejakuliaciją, įspėja partnerę. Ta nustoja stimuliavusi kol ejakuliacija "nutolsta", po to vėl pradeda stimuliuoti. Taip kartojama 4-5 kartus, kol vyras pagaliau ejakuliuoja. Atlikus keletą ar keliolika "stop-start" seansų, pereinama prie vaginalinio akto, pasirinkus pozą "moteris ant viršaus". Moteris atlieka frikcinius judesius tol, kol vyras nepasako, kad jis esąs "ant ribos", tada moteris nustoja judėjus ir vėl pradeda tik po to, kai vyro susijaudinimas atslūgsta. Taip vyras išmoksta jausti artėjantį orgazmą ir tam tikra prasme jį kontroliuoti. Seksologų duomenimis gydant šiuo metodu pavyksta prailginti lytinio akto trukmę 80% atvejų. Kita "stop-start" metodo atmaina yra vadinamasis suspaudimo metodas (angl. squeeze techniąue), kai priartėjus vyro orgazmui moteris pirštais suspaudžia varpą prie pat galvutės arba prie pagrindo, tai greičiau padeda nuslopinti vyro susijaudinimą.