ELEUSINIJOS, senovės graikų slaptos derlingumo ir augmenijos šventės, skirtos deivei motinai Demetrai ir iš pradžių atliekamos šalia Atėnų esančiose Eleusijos apylinkėse, o vėliau - visoje Graikijoje, pietų Italijoje, Sicilijoje.

Mituose pasakojama apie Demetros ir Dzeuso dukterį Persefonę, kurią požemio valdovas Hadas pagrobė ir uždarė savo karalystėje. Sielvarto apimta motina Demetra leidosi ieškoti Persefonės, prisiekusi, kad niekas neaugs ir nesidaugins, kol duktė Persefonė neatsiras.

Augalai ir gyvūnai ėmė nykti, žmonės - mirti iš bado, ir tada susirūpinęs Dzeusas pareikalavo, kad Hadas paleistų Persefonę. Tačiau požeminio mirusiųjų pasaulio ir požemio turtų valdovui Hadui pavyko išsiderėti, kad vieną metų trečdalį mylimoji Persefonė praleistų su juo po žeme, o kitus du trečdalius - su motina ir kitais dievais ant žemės. Tad kiekvieną pavasarį, kai ji grįžta į žemę, Demetros sielvartas ištirpsta, pradeda sprogti pumpurai, augmenija ir gyvūnija atgimsta. Persefonė lyginama su grūdu, kuris rudenį nueina į žemę, o pavasarį grįžta želmeniu. Vėliau atsiradusiame mite pasakojama, kad Demetra per ritualines vestuves ant šviežiai suarto lauko su Jasonu pradėjo Plutoną, žemdirbystės ir turto dievą.

Eleusinijos misterijas sudarė daug dalių ir ceremonijų. Manoma, kad iš pradžių tai buvo iniciacija, įšventinimas į slaptą moterų bendriją, vėliau jose leista dalyvauti ir vyrams. Per įšventinamieji privalėjo praeiti tris etapus: rudens, žiemos ir pavasario, kuriuose savotiškai mėgdžiojami mito įvykiai. Nuo pašalinių ceremonijos buvo stropiai slepiamos, todėl apie jas žinoma nedaug: dalyviai turėjo iškęsti troškulį ir alkį, po to vykdavo savotiškos velykos (atsigavėjimas), moterys demonstruodavo lytinius organus, vykdavo ritualinės vestuvės, Hado palydėtuvės su fakelais, šventų daiktų (atrodo, vulvos) lytėjimas, procesijos grįžimas.

Manyta, kad perėjusieji visus tris etapus užsitikrina nemirtingumą, t.y. grįžimą po mirties atgal. IV a. pabaigoje, įsigalint krikščionybei, šventyklos ir papročiai buvo sunaikinti.