EREKCIJA (lot. erigo, erectum - ištiesinti, pakelti), vyro varpos ir krūtinės spenelių, moters varputės ir krūtų spenelių storėjimas, ilgėjimas bei standėjimas lytiškai susijaudinus.

Varpos sudaro galimybė įstumti ją į makštį, atlikti lytinį aktą ir apvaisinti moterį, erekcija dažniausiai prasideda veikiant jutiminiams (regėjimo, klausos, uoslės, lytėjimo, kartais skonio) dirgikliams, kurie perduodami į centrinę nervų sistemą, o iš ten veikia nugaros smegenyse esantį erekcijos centrą.

Erekcija gali atsirasti ir mechaniškai dirginant varpos, varputės galvutę, spenelius, taip pat ir be psichinio ar mechaninio dirginimo, veikiant seksualiniams vaizdiniams ar fantazijoms. Iš centro atėję nerviniai impulsai padidina arterijų, aprūpinančių varpą krauju, spindį, ir į varpą suplūsta daugiau kraujo, o venos, kuriomis kraujas išteka, susiaurėja. Kraujas ištempia varpos akytkūnius, ji standėja, ilgėja, be to, susitraukę tarpvietės ir gaktos raumenys pakelia varpą į viršų, atsirandanti dėl mechaninio ar jutiminio poveikio, vadinama refleksogenine, o atsirandanti be išorinio poveikio, tik dėl vidinės psichinės veiklos (vaizduotė, fantazijos) - psichogenine.

Erekcija - elementariausias, pastoviausias ir kartu labiausiai pažeidžiamas vyro seksualinis refleksas. Elementariausias todėl, kad jį reguliuoja vos kelios fiziologinės psichinės struktūros, kurios, be to, pakankamai autonomiškos viena kitos atžvilgiu. Pastoviausias todėl, kad mechanizmas gerai apsaugotas nuo išorinio pasaulio poveikio, jis grindžiamas pačiomis seniausiomis filogenetinėmis struktūromis. Kaip tik todėl yra ankstyviausia vyro seksualumo apraiška - ji pradeda reikštis prieš atsirandant lytiniam potraukiui, kartais net maitinimo krūtimi stadijoje. Tačiau kartu erekcijos refleksą lengviausiai pažeidžia įvairūs traumuojantys psichiniai veiksniai, pvz., nuotaikos pokyčiai.

Erekcijos intensyvumas paprastai atitinka lytinio susijaudinimo laipsnį, tačiau taip esti ne visada. Kartais varpa sustandėja iki galo vos lytiškai susijaudinus, ir, atvirkščiai, varpa nestandėja ar silpnai sustandėja stipriai susijaudinus. Dėl išorinių trukdymų (triukšmo, pasikeitusios situacijos ir pan.) erekcija gali susilpnėti ar visai išnykti, - net ir lytinio akto metu. Plato fazėje šiek tiek padidėja varpos storis, kartais (20% vyrų) pasikeičia spalva. Orgazmo fazėje prasideda mėšlungiški ritmiški tarpvietės raumenų susitraukimai. Pirmųjų susitraukimų intervalas - maždaug 0,8-1 sek., vėliau intervalas ilgėja, patys susitraukimai silpnėja.

Po orgazmo erekcija staiga sumažėja, po to jos mažėjimo tempai sulėtėja. Jei pirminio susijaudinimo ar plato fazės buvo prailgintos, tai ir po orgazmo nyksta ilgiau. Po orgazmo varpa ilgiau išlieka standi, jei ji neištraukiama iš makšties. Kartais erekcija sukelia dirgikliai, kurie visai nesusiję su seksualine sfera. Yra žinoma, kad jei beždžionės patinui staiga atimama lėkštė, iš kurios jis ėdė, jam staiga prasideda erekcija. Seksologinės apklausos patvirtino, kad panašiai kartais atsitinka ir žmonėms. Pvz., klausant nacionalinio himno, išvydus savo pavardę ar nuotrauką laikraštyje vyrams, ypač jauniems, atsiranda erekcija. Vyrų sąmonėje eriguota varpa (falas) nuo seno laikoma vyriškumo simboliu. Todėl bet kokie sutrikimai vyrų išgyvenami labai opiai, jie neretai tampa nervinių sutrikimų priežastimi.