EROTAS (gr. eros, erotos - meilė, geismas, aistra), senovės Graikijos mitologijoje meilės dievas, viena iš keturių kosmogoninių galių (kartu su Chaosu, Gėja ir Tartaru).

Pagal V a. pr. Kr. mitografą Akusilajų, Erotas, Efizas ir Metidė (mintis) - Erebo ir Nakties vaikai, atsiradę iš Chaoso. Pagal Parmenidą Erotas esąs seniausias dievas, sukurtas Afroditės, Erotas - drąsus šaulys, sparnuotas erdvių, dangaus, žemės, mirusiųjų karalystės ir Tartaro valdovas.

Pagal Ferekidą (VI a. pr. Kr.), pats Dzeusas, kurdamas pasaulį, pasivertė Taigi - visagalis. Heziodas poemoje "Teogonija" rašė, kad Erotas buvo iš seniausios dievų kartos, nes jis gimė iš pirmykščio chaoso, kartu su Žeme ir Dangumi.

Aristofano pjesėje "Paukščiai" pasakojama, kad iš Erebo (miglos) ir Nakties santuokos atsirado pasaulio kiaušinis, iš kurio išsirito Erotas ir, viską sumaišęs, pagimdė Žemę, Dangų, Okeaną, dievus ir žmones. Vėliau vadinamas meilės deivės Afroditės ir karo dievo Arėjo sūnumi. Jis "auksasparnis" ir "auksaplaukis", rankose - strėlinė su strėlėmis. skrajoja virš žemių ir jūrų, greitas ir lengvas kaip vėjelio dvelkimas. Jo aukso strėlės žmonėms neša ne tik džiaugsmą ir laimę, bet ir meilės kančias, kentėjimus ir net pražūtį. Dėl nepavykusios meilės - kaltino, jog jis žmonių širdis perveria užnuodytomis strėlėmis. Kiti šlovino už tai, kad jis puošė žmogaus gyvenimą gražiausių jausmų žiedais. Kai kada Erotas buvo laikomas pavasario dievu: jam priskiriama galia valdyti gamtą bei žmonių ir dievų jausmų pasaulį, Eroto galybei negali atsispirti nei žmonės, nei dievai, net Dzeusas negali apsiginti nuo jo auksinių strėlių.

Erotas buvo laikomas ne tik vyro ir moters meilės įsikūnijimu, bet ir meilės bei draugystės dievu, sujungiančiu jaunuolius ir vyrus. Pagal Platoną erotas atstovauja ne tiek kūnišką (kaip Afroditė), kiek dvasinę meilę, neturinčią nieko bendro su dauginimosi funkcija. Kretoje, Spartoje ir Tėbuose buvo garbinamas kaip pederastijos dievas. Ypač garbinamas gimnazijose, jo statulėlės stovėjo greta Hermio ir Heraklio statulų. Pagal graikų legendas Eroto žmona tapo nuostabi mergaitė Psichė (gr. psyche - siela).

Graikijoje kultas egzistavo nuo senų senovės. Beotijoje buvo garbinamas marmuro luitas, kuris laikomas Eroto įsikūnijimu, didžiausia šventenybe. Eroto šventykloje kas penkeri metai buvo švenčiamos erotidijos. Spartiečiai aukojo Erotui aukas prieš mūšį. Dailėje Erotas pasirodė tik V a. pr. Kr.

Iš pradžių jį vaizdavo kaip jaunuolį, dar be sparnų, su gėlyte, lyra ar vainiku. Vėliau atsiranda sparnai, lankas ir strėlės. Nuo IV a. pr. Kr. jis vaizduojamas kaip berniukas, kartais su fakelu rankose. Helenizmo epochoje Erotas - išdykęs, užsispyręs, kartais kietaširdis vaikas. Tuo metu susiformavo nuomonė, kad yra daugybė erotų. Šių dievukų virtinės vaizduojamos freskose, monetose ir reljefuose. Klasikinės poezijos tradicijoje Erotas - Dzeuso sūnus, Iridės ir Zefyro pagimdytas, Afroditės ir Arėjo sūnus, taigi ilgainiui jis tampa "auksaplaukiu", "auksavaldžiu" dievu.