EROTINĖ LITERATŪRA, literatūros atmaina, kurios pagrindinė tema - intymūs vyro ir moters santykiai, meilės jausmo formavimasis, lytinių malonumų estetizavimas.

Vaizduojant žmonių tarpusavio santykius į pirmąjį planą iškeliami meilės ir seksualiniai išgyvenimai bei motyvai, o kitos, tiesiogiai su erotika nesusijusios gyvenimo sferos vaizduojamos paviršutiniškiau.

Erotinę literatūrą sunku išskirti išvadinamosios "rimtosios" literatūros, nes meilė ir erotika yra neatskiriamos gyvenimo dalys, o literatūra, kaip žinoma, siekia atspindėti ir įprasminti visas gyvenimo sferas bei apraiškas. Todėl erotiniai motyvai ryškūs daugelyje žymių literatūros kūrinių, ne vienas pasaulinio garso rašytojas kartu yra ir erotinės literatūros kūrėjas. Erotinę literatūrą nelengva atskirti ir nuo pornografinės literatūros, nemaža kūrinių yra ties erotinės ir pornografinės literatūros riba. Laikoma, kad pornografinė literatūra aprašo lytinius santykius ir patį lytinį aktą atsietai nuo jausmų, daugiau ar mažiau mechaniškai, pagrindinis jos tikslas - seksualiai sujaudinti skaitytoją.

Kita vertus, riba tarp erotikos ir pornografijos svyruoja priklausomai nuo vyraujančios moralės pokyčių; kas vienoje visuomenėje laikoma tikra literatūra, tas kitoje visuomenėje gali būti laikoma nepadorumo pavyzdžiu. Sakykim, Petronijaus "Satyrikonas" senovės Graikijoje laikytas "normaliu" literatūros kūrinių, o puritoniškoje Europoje jis laikytas nepadoriu ir visiškai neleidžiamas. Tačiau dauguma iškilių erotinės literatūros kūrinių įvairiose epochose savotiškai konfrontavo su savo laiko moralinėmis nuostatomis, griovė įvairiausius seksualumo tabu, siekė išvaduoti žmogų iš puritoniškų socialinių ir moralinių apribojimų. Todėl ne vienas šedevras savo laiku buvo draudžiamas, cenzūruojamas, autorius persekiojamas. Pvz., Kazanovos "Memuarų" necenzūruotas tekstas buvo paskelbtas tik 1960 m. Ne vienam kūrėjui iškeltos bylos (Floberui už "Madam Bovari", Šlegeliui už "Liusindą", Bodlerui už eilėraščius, D. H. Lorensui už "Ledi Čaterlei"). H. Mileris, gindamas nuo užsipuolimų daugelyje šalių uždraustą "Sexus" rašė: tai, ką skaitytojui siūlo "Sexus" - visai ne nuodai.

Lyginant su atomine bomba tai išties gyvybės nektaras. Leidėjai taip pat įvairiausiais būdais bandydavo apeiti bažnyčios ir valstybės draudimus: pardavinėjo knygas iš po prekystalio, leido knygas su klaidinančiais išleidimo duomenimis - išgalvotomis leidyklomis, netikromis leidimo vietomis ir metais. Tik antrojoje XX a. pusėje daugelyje Europos ir Amerikos šalių draudimai sušvelnėjo, kai kur ir visai išnyko. Erotinė literatūra buvo kuriama visais laikais ir visose civilizacijose. Pvz., senovės Graikijoje heterų - išsilavinusių laisvosios meilės vaidilučių - gyvenimas neretai susietas su socialine etine problematika, o patys kūriniai aukštos meninės kokybės (Lukiano "Heterų pokalbiai", II a. pr. Kr.). Žymiausi antikos erotinės literatūros kūriniai - Longo "Dafnis ir Chlojė", Petronijaus "Satyrikonas", Apulėjaus "Metamorfozės arba aukso asilas", Katulo "Karminą", Ovidijaus "Meilės menas".

Seniausieji ne Europoje sukurti kūriniai - indų "Kamasutra", arabų pasakojimų rinkinys 'Tūkstantis ir viena naktis", kinų XVI-XVII a. romanai (pvz., nežinomo autoriaus "In Pin Mei"). Viduramžiais Europoje paplito anekdotiški liaudies pasakojimai - fablio Prancūzijoje, švankai Vokietijoje. Erotinė literatūra suklestėjo renesanso epochoje: Bokačio "Dckameronas", Mikelandželo "Rimai", Margaritos Navarietės "Heptameronas".

Žymiausi reformacijos ir šviečiamojo amžiaus erotinės literatūros pavyzdžiai - Lafonteno "Eiliuotos pasakos ir novelės", Š. de Laklo Tavojingį ryšiai", Kazanovos "Memuarai", Didro "Mažosios nešvankios odės". XVIII a. pasirodė labai populiarūs daug kartų kartoti romanai - Klylando "Fani Hyll" (pavyzdinis kurtizanių romanas, parašytas visiškai nevartojant "necenzūrinių" žodžių), Luve de Kuvre "Ševaljė de Foble meilės", markizo de Sado "Žiustina", "Filosofija buduare". Vokiečių literatūroje aukšta literatūrine kultūra ir laisva erotine raiška išsiskyrė Gėtės "Romos elegijos", "Venecijos epigramos", "Dienoraštis". XX a. Europos ir Šiaurės Amerikos literatūrose žinomi D. H. Lorenso, A. Moravijos, Ž. Žene, H. Milerio, V. Nabokovo, Dž. Apdaiko, Dž. Keruako kūriniai. Pastaruoju metu vis daugiau erotinių kūrinių parašo moterys (P. Reage, Anais Nin, Emanuelė Arsan).

Lietuvių literatūroje atviresni erotiniai motyvai buvo savotiškas tabu. Kūrinių, kuriuose ryškūs erotiniai motyvai, parašyta išeivijoje (A. Škėmos "Balta drobulė"), o Lietuvoje - tik prieš keletą metų (R. Gavelio "Vilniaus pokeris", J. Ivanauskaitės "Ragana ir lietus"). Šių kūrinių autoriai taip pat susilaukė priekaištų, būta bandymų uždrausti juos dėl nepadorumo.