FOTOGRAFIJA IR EROTIKA, fotografija nuo pat atsiradimo vaizdavo žmogų ir jo kūną.

1841 m. Prancūzijoje buvo išleistas pirmasis vadovėlis aktų fotografams. Keletą dešimtmečių fotografiniai aktai buvo nedrąsūs, moterys ir vyrai prisidengę "gėdingas" vietas, fotoateljė būdavo modeliuojamos buduaro arba haremo scenos.

Pirmosios lytinių aktų fotografijos pasirodė apie 1900 m. Tuo metu daugelyje Europos šalių erotika nebuvo skiriama nuo pornografijos, ją draudė įstatymas, todėl kiekvieno fotoakto viešas demonstravimas tapdavo sensacija. XX a. trečiajame dešimtmetyje erotinė fotografija rutuliojosi dviem kryptimis.

Pirmoji - dviejų žmonių intymų bendravimą vaizduojančios nuotraukos, kuriomis būdavo iliustruojamos įvairios šviečiamojo pobūdžio knygos arba puošnūs albumai. Šios krypties fotografijų įnašas į seksualinio gyvenimo liberalizavimą gana ženklus.

Antroji kryptis - juodojoje rinkoje platinamos tiesioginį lytinį aktą vaizduojančios nuotraukos. Ir šiandien erotinio turinio fotografija skirstoma į erotografiją ir pornografiją. Ribos tarp šių krypčių labai sąlygiškos, sunkiai nustatomos, nes erotografijos skalė labai plati: nuo naiviai švelnios erotikos, žadinančios neaiškų erotinį ilgesį, iki brutalios, tiesmukos erotikos. Šiuo metu erotografijos darbai naudojami puošniuose kalendoriuose, aktų albumuose, erotiniuose žurnaluose, kortose ir pan. Pagal daugelio šalių įstatymus erotika nuo pornografijos skiriama pagal tai, kad joje nevaizduojami lyties organai. Tačiau šis draudimas apeinamas labai įvairiai, pvz., vaizduojant įvairius petingo būdus.

Pastaruoju metu svarbiausias kriterijus, pagal kurį erotografiją skiriama nuo pornografijos, yra estetinis: erotografiją žadina žmoguje ne vien gyvulišką geismą, bet teikia estetinį pasigėrėjimą, išryškina jausmų pasaulį.