GĖDA, Europos kultūroje gėdos jausmas tvirtai susijęs su nuogu kūnu ir seksualumo apraiškomis.

Paprastai žmonės gėdisi rodyti prie kitų žmonių intymius jausmus, kalbėti apie juos, taip pat apie visa, kas susiję su seksualumu, gėdos esmė - nesąmoningas noras nuslėpti seksualinį potraukį ir tuos žmogaus poreikius, kurie išryškina gyvuliškąjį, biologinį pradą. Kartu gėda susijusi su visuomenine žmogaus prigimtimi.

Bendrija, kurioje žmogus gyvena, sukuria privalomas elgesio normas, kurias pažeidęs individas jaučiasi kaltas prieš kitus ir save patį, tarsi taip būtų parodęs savo silpnumą, menkumą. Vyrauja įsitikinimas, kad gėdos jausmas atlieka mažiausiai dvi kultūrines funkcijas. Jas nurodęs dar I. Kantas. Pirmoji - gėda esanti pačios gamtos paslaptis, kurios tikslas - sutramdyti nežabotą lytinio potraukio jėgą. Lytinis potraukis galėjo tapti nuolatinio fiziologinio ir psichologinio pasitenkinimo šaltiniu, užgožti visas kitas veiklos sritis, sukelti pavojų pavienio žmogaus sveikatai, visuomeninei tvarkai bei socialinei organizacijai, todėl reikėjo sukurti jį kontroliuojančius mechanizmus. Tokia agresyvų seksualumą stabdanti ir žmogų nuo jo paties apsaugojant! priemonė ir esąs gėdos jausmas. Antroji funkcija - gėda esanti savotiškas paslapties šydas, kuriuo gamta pridengia natūralius ir būtinus evoliucijos tikslus (dauginimąsi ir giminės tęsimą), kad pernelyg atvira ir grubi pažintis su jais nesukeltų pasišlykštėjimo ir nusivylimo. Gėdos varžomas žmogus stengiasi paslėpti nuo svetimų akių savo intymius jausmus, seksualinį potraukį ir net tas kūno vietas, kurios kitam gali sukelti asociacijas su seksualumu. Todėl seksualinę gyvenimo sferą gaubia paslaptis, o tai suteikia peno vaizduotei, idealizacijai, t. y. sudaro galimybę pasireikšti ne gyvuliškam, o "sukultūrintam", sužmogintam seksualumui.

Si teorija, aiškinanti, jog gėdos jausmas esąs įgimtas, pačios gamtos suponuotas, remiasi europinės civilizacijos tradicijomis. Pastaruoju metu vis labiau įsigali socialinė kultūrinė gėdos teorija. Daugelis šiuolaikinių autorių, remdamiesi įvairių civilizacijų papročių tyrimais, tvirtina, kad gėda nėra įgimta, kad tie patys seksualinės elgsenos modeliai vienoje kultūroje laikomi gėdingais, kitoje - normaliais. Šios koncepcijos šalininkai remiasi biblinių Adomo ir Ievos mitu.

Šie susigėdo dėl savo nuogumo tik po to, kai paragavo pažinimo medžio vaisiaus, t. y. tik po to, kai tapo žmonėmis, kai atsiskyrė nuo natūralios gamtos pasaulio. Žinoma, kad vaikai nesigėdi nei savo nuogumo, nei lyties organų - bent tol, ko nesutapatina savęs su kuria nors lytimi ir nesuvokia su tuo susijusios lytinės elgsenos reikalavimų. Taip pat klaidinga manyti, kad žmonės pradėjo rengtis, pridengti lyties organus verčiami gėdos. Pvz., eskimai jurtose vaikšto visiškai nuogi, japonai viešose bendrose pirtyse taip pat visiškai nesigėdi nuogumo. Nuogumo, seksualinio potraukio ir gėdos sąsajos šiituose tropiniuose kraštuose visai kitos negu Vakarų civilizacijoje. Ne gėdos jausmas verčia žmogų pridengti nuogumą (istoriškai žvelgiant drabužiai atsirado iš poreikio apsiginti nuo šalčio), o atvirkščiai, būtinybė apsirengti visuomenės sąmonėje virto privaloma moraline norma, ir nukrypimai nuo jos kelia visuomenės panieką, o ta savo ruožtu - gėdos jausmą.

Pirmykščių genčių tyrinėjimai rodo, kad nuogumas yra natūrali būsena, nežadinanti padidinto seksualinio potraukio ir nekelianti gėdos jausmo. Taigi Vakarų civilizacijai būdinga forma kai kuriose civilizacijose neegzistuoja. Vadinasi jausmas formuojamas visuomenėje, be to, visuomenė formuoja gėdos išgyvenimo būdus ir situacijas, kurios turinčios kelti gėdos jausmą. Perdėm griežti seksualinės moralės reikalavimai gali kelti stiprų gėdos jausmą, kuris savo ruožtu gali blokuoti seksualinį potraukį ir gebėjimą patirti seksualinį malonumą. Europos civilizacijoje per amžius buvo diegiamas įsitikinimas, kad seksualiniai kontaktai yra "žemi", "nuodėmingi". Todėl seksualumą neretai lydi ne tik gėdos, bet ir baimės, kaltės jausmai. Tai trikdo natūralų žmonių bendravimą, riboja individo saviraiškos galimybes. Vadinasi, nuo gėdos jausmo intensyvumo priklauso, kokį vaidmenį - teigiamą ar neigiamą - jis atliks individo ir visuomenės gyvenime.