HOMOSEKSUALIZMAS (gr. homoios-panašus, tapatus + lot. sexualis - lytinis), sin. - seksualinė inversija, homofilija, homoerotizmas, ekviseksualizmas; seksualinės elgsenos forma, lytinis potraukis tos pačios lyties asmenims.

Nustatant lemiamas kriterijus yra ne seksualinė praktika, kuri gali keistis, bet potraukio kryptis - tikrieji homoseksualistai net seksualinėse fantazijose ir sapnuose jaučia potraukį savos lyties asmenims. Kai kurie homoseksualai bando sukurti heteroseksualias šeimas, tačiau jau pirmieji bandymai pradėti šeimyninį gyvenimą dažniausiai baigiasi nesėkme. Vyrams sutrinka erekcija, o moterys negali susijaudinti ir patirti orgazmo. Vyrų vadinamas uranizmu (pagal senovės graikų dievą Uraną, iš kurio lyties organų ir spermos be motinos gimė Afroditė), pederastija (dviejų vyrų analinis seksas) ir efebo filija (vyrų potraukis berniukams). Moterų homoseksualizmas vadinamas lesbianizmu, sapfizmu (pagal senovės graikų poetę lesbietę Sapfo), triolizmu ir korofilija (moterų potraukis mergaitėms).

Homoseksualizmas žinomas visose kultūrose ir epochose, todėl manoma, kad homoseksualiniai polinkiai turi biologinį pagrindą. Nuo heteroseksualinio skiriasi tik potraukiu savajai lyčiai, kiti seksualiniai jausmai (meilė, flirtas, pavydas, pasiskirstymas seksualinėmis rolėmis poroje) ir lytinio santykiavimo būdai panašūs į heteroseksualų. Homoseksualinės poros tik negali turėti palikuonių.

A. Kinsey skiria 7 laipsnius, juos nustatant atsižvelgta ne tik į seksualinę praktiką, bet ir į jausmus, fantazijas. Homoseksualizmo laipsnis laikui bėgant gali keistis, ypač dažnai potraukio kryptis ir intensyvumas kinta paauglystėje ir jaunystėje. Gyvūnų pasaulyje nėra gyvūnų, kurie būtų tik "homoseksualai", nors žinoma, kad tarp patinų jis dažnesnis negu tarp patelių.

Skirtingų tyrimų duomenimis homoseksualizmas paplitęs tarp 1-4% vyrų ir 1-3% moterų. Biologinės ir genetinės nukrypimo priežastys iki galo neišaiškintos. Pagal neuroendokrininę teoriją lemia lytinės smegenų diferenciacijos sutrikimai vaisiaus stadijoje. Feminizuotiems homoseksualams vyrams suleidus estrogeninio preparato, organizmas reagavo pagal moteriškąjį tipą, o kai kurių lesbiečių - pagal vyriškąjį. Tai rodo, kad homoseksualių vyrų smegenys nepakankamai maskulinizuotos, o homoseksualių moterų - maskulinizuotos labiau negu heteroseksualių moterų. Vaisiaus smegenų lytinės orientacijos sutrikimai vėliau lemia hormoninės veiklos ir atitinkamai seksualinės elgsenos sutrikimus.

Homoseksualų organizme randama daugiau utradido ir testosteroną jungiančio globulino, taip pat jų kraujyje laisvo testosterono koncentracija mažesnė negu heteroseksuaių.

Biologinę homoseksualizmo kilmės teoriją patvirtina faktas, kad abu vieno kiaušinėlio dvyniai dažniausiai būna arba heteroseksualai, arba homoseksualai. Atvejai, kai vienas dvynis yra homoseksualinės orientacijos, o kitas - ne, labai reti. Smegenų lytinės diferenciacijos sutrikimai ir hormoniniai pakitimai dar nereiškia, kad žmogus subręs homoseksualus, šie veiksmai tik padidina homoseksualizmo tikimybę, o ją lemia daugelio veiksnių, iš kurių labai svarbus seksualinis auklėjimas, sąveika.

Homoseksualinio pobūdžio žaidimus dažnai žaidžia vaikai. Juos žaidžia apie 7% penkiamečių, 30% dešimtmečių, 53% penkiolikamečių berniukų. Pagal A. Kinsey, iki lytinio brendimo pradžios homoseksualinio pobūdžio žaidimus žaidė 52% apklaustų berniukų ir 35% mergaičių. Bent po vieną kontaktą su tos pačios lyties atstovu turėjo 48% vyrų (37% atvejų baigėsi orgazmu) ir 28% moterų (13% iš jų patyrė orgazmą).

Daugiausia homoseksualių kontaktų būna formuojantis psichoseksualinei orientacijai, kai berniukai ir mergaitės bendrauja daugiausia su savo lyties atstovais.

5% homoseksualų jaučia potraukį vaikams (pedofilija), 45% - paaugliams (efebofilija), 45% - suaugusiems (androfilija) ir 5% - senyviems žmonėms (gerontofilija).

Dažniausios seksualinio aktyvumo formos - abipusė masburbacija (40%), oraliniai genitaliniai kontaktai - poza 69, felacija, kunilingas (40%), intrafemoralinis lytinis aktas (kai varpa trinama tarp suglaustų šlaunų (12%), analinis lytinis aktas tarp vyrų (8%), lytinio akto imitacija pirštais, varpos pakaitalais arba trinant varputę į vulvą tarp moterų (8%). Be to, praktikuojamas anilingas, petingas, frotažas.

Be homoseksualistų iš prigimties, kurių potraukį lemia biologinės priežastys, yra nemaža tokių, kurių homoseksualinė orientaciją nulėmė išorės veiksniai. Vaikystėje ir paauglystėje seksualinę orientaciją gali iškreipti lytiniai kontaktai su homoseksualistu, ilgalaikis buvimas tarp vyrų (kalėjimuose, kariuomenėje, tolimojo plaukiojimo laivuose), įvairūs seksualiniai draudimai, ribojantys galimybes patenkinti seksualinį potraukį heteroseksualiniais kontaktais, tam tikrais laikotarpiais atgimstanti mada būti homoseksualistais. Priklausomai nuo potraukio stiprumo ir kilmės homoseksualizmas skirstomas į 4 grupes.

1. Pseudohomoseksualumas; žmogus nejaučia homoseksualizmo potraukio, o su savo lyties atstovais santykiauja dėl materialinės naudos (vyrų prostitucija, berniukai už savo paslaugas gauna "dovanėlių" iš suaugusių homoseksualistų ir pan.).

2. Paauglystės homoseksualizmas, atsiradęs daugiausia dėl klaidingo seksualinio auklėjimo, suvedžiojus homoseksualistui ir pan.

3. atsiradęs dėl asmenybės vystymosi sutrikimų, nervinių sutrikimų, pvz., ginekofobijos.

4. Prigimtinis; Atstatyti heteroseksualinę orientaciją galima tik 2 ir 3 grupės homoseksualistams, prigimtinis neišgydomas.

Homoseksualų elgsena beveik nesiskiria nuo heteroseksualų. Jiems, kaip ir kitiems asmenims su seksualiniais sutrikimais, sunkiau rasti partnerį (nes jų yra mažuma), sunkiau užmegzti tvirtą nuolatinį ryšį. Lyginant su heteroseksualine santuoka, homoseksualų poros ne tokios tvirtos ir ilgalaikės, bet taip yra ne todėl, kad homoseksualų meilė ir emociniai ryšiai silpnesni, o todėl, kad vyro ir moters sąjungą (santuoką) sutvirtina bendras vaikų auklėjimas, tam tikros socialinės šeimos funkcijos.

Kita vertus, homoseksualias poras sutvirtina geresnis tarpusavio supratimas. Homoseksualai geriau supranta partnerio seksualinius poreikius ir seksualines reakcijas (vyrai negali žinoti, kokius seksualinius pojūčius patiria moteris, jie gali tik spėti, o homoseksualai tą žino pagal save). Homoseksualistų partnerystę veikia negalėjimas oficialiai įteisinti ryšio. Kai kuriose šalyse homoseksualistų santuokos oficialiai registruojamos, o Olandijoje jie gali tuoktis bažnyčioje.

Homoseksualų savijauta didžia dalimi priklauso nuo visuomenėje vyraujančio požiūrio į juos. Daugelyje krikščioniškos kultūros šalių ilgą laiką buvo baudžiamas, o už nepilnamečių tvirkinimą baudžiama ir dabar. Moralinis smerkimas ar teisinis persekiojimas neturi įtakos paplitimui, valstybėse, kuriose atšaukta baudžiamoji atsakomybė už homoseksualizmą, homoseksualų nepadaugėjo. Visuomenėse, kur vyrauja neigiamas požiūris į homoseksualizmą; homoseksualai ieško pogrindinių bendravimo būdų, vienijasi į klubus, grupes, renkasi tam tikrose kavinėse, diskotekose.

Ilgą laiką slėpdami savo potraukį, homoseksualai išmoksta tik jiems vieniems žinomos "seksualinės kalbos". Tai gali būti aprangos detalė, eisena ir pan. Iš to homoseksualai ne tik atpažįsta vienas kitą, bet ir sužino, koks seksualinio bendravimo būdas jiems priimtinesnis. Kai kurie homoseksualai, įsitikinę, kad jie negali būti kitokie, nedaro iš to nei tragedijos, nei paslapties, jie dažniausiai sugeba psichologiškai atsispirti aplinkos spaudimui. Daugelis homoseksualų tyrinėtojų pažymi, kad homoseksualai pasižymi meniniais artistiniais gabumais. Tarp jų paplitęs grožio ir estetizmo kultas. Galimas daiktas, susidomėjimas grožio, poezijos, muzikos pasauliu yra tam tikra psicholiginės kompensacijos forma, bandymas įrodyti heteroseksualinei visuomenei asmenybės vertę.

Intensyvia menine ar politine veikla bandoma atgauti egzistencinę prasmę, kurią heteroseksualams suteikia giminės pratęsimo funkcija. Kiti homoseksualai giliai išgyvena savo kitoniškumą, jie bijo giminių ir pažįstamų pašaipos, smerkimo, todėl slepia savo potraukį. Jie blaškosi tarp "smerktino" seksualinio potraukio ir būtinybės prisitaikyti prie heteroseksualinės visuomenės gyvenimo normų. Nuolatinė psichologinė įtampa sukelia nervinius sutrikimus, depresiją. Kai kurie kreipiasi seksologinės pagalbos. Dėl nuolatinio psichologinio diskomforto homoseksualai yra jautrūs, greitai besikeičiančios nuotaikos, labiau linkę į depresiją, hipochondriją, isteriją.

Pastarųjų dešimtmečių seksologijos tyrimai įrodė, kad homoseksualizmas - ne liga ir ne iškrypimas, o tiesiog kitokia seksualinė orientacija. Šių tyrimų rezultatai gerokai sušvelnino neigiamas visuomenės nuostatas homoseksualizmo atžvilgiu. Homoseksualizmo orientacijos padeda išvengti taisyklingas seksualinis auklėjimas, atitinkamos lytinės rolės formavimas, įvairių liguistų būsenų, galinčių tapti homoseksualinės orientacijos postūmiu, gydymas.