INICIACIJA (lot. initiatio - įšventinimas), berniukų ir mergaičių (kartais - jaunuolių ir merginų) įšventinimo į suaugusius apeigos.

Buvo atliekama archaiškose visuomenėse nuo seniausių laikų, o šiuo metu - primityviose Afrikos, Ramiojo vandenyno salų gentyse. Jų tikslas - išmokyti jaunuolius socialinio ir seksualinio elgesio taisyklių. Apeigos dažnai būdavo daugiaupakopės, tęsdavosi keletą dienų ar net savaičių. 9-15 metų jaunuolių grupė izoliuojama slaptoje ar šventoje vietoje (šventajame miške, vyrų namuose, kultinių apeigų aikštelėje ir pan.) ir ten supažindinama ir mokama to, ką privalo mokėti ir žinoti suaugę, lytiškai subrendę genties nariai.

Jie supažindinami su genties tradicijomis, apsirūpinimo maistu būdais, šeimos sudarymo ir seksualinės elgsenos taisyklėmis. Kai kurios apeigų detalės buvo bendros daugeliui genčių. Pvz., per pratybas buvo mokoma iškęsti fizinį ir psichinį skausmą: būdavo nuleidžiamas kraujas (defloracija, įvairios apipjaustymo procedūros, ausų, nosies, apyvarpės odos pradūrimas), išbandymai ugnimi ir vandeniu (iš čia daugelyje tautų paplitęs priežodis - praėjęs ugnį ir vandenį).

Paprastai per apeigas būdavo imituojamas mirties - prisikėlimo mito siužetas: jaunuolis kankinamas, nudažomas mirties spalva, jam atimama sąmonė, po to jis simboliškai laidojamas (uždaromas urve, medžio drevėje, užkasamas). Praėjus nustatytam laikui, sutinkamas kaip naujai užgimęs genties narys, neretai jam duodamas naujas vardas.

Iniciacijos apeigų baigiamoji dalis - šventė, kurios metu jaunuoliai demonstruoja, ką išmokę (medžioklė, karinės pratybos, rankdarbiai ir kt.), kuri neretai baigiasi visuotine seksualine orgija, kurioje gali dalyvauti ir ką tik įšventintieji. Po to jaunuoliai turėjo teisę pradėti lytinį gyvenimą, iniciacijos apeigų reliktais laikytinos žydų ir musulmonų - apipjaustymo, krikščionių - konfirmacijos, induistų - apjuosimo šventinta juosta ritualai.