INVALIDUMAS IR SEKSAS. Yra žinoma, kad invalidams, kaip ir sveikiems žmonėms, būdingas lytinis potraukis, meilės, partnerystės ir seksualinio pasitenkinimo siekis.

Tačiau kasdieniniame gyvenime į invalidų seksualinius poreikius ilgai žiūrėta su pašaipa, kartais net ir dabar manoma, kad sunkūs invalidai yra aseksualios būtybės. Jei sveikas jaunuolis ar mergina pradeda draugauti ar ruošiasi vesti invalidą, jų tėvai ir giminės tai suvokia kaip šeimos nelaimę. Neigiamą požiūrį į invalidų seksualinį aktyvumą reiškia ne tik šeimos nariai, bet kartais ir gydytojai, globos namus aptarnaujantis personalas.

1978 m. JAV atlikta koledžų studentų apklausa, ką jie mano apie invalidų seksualinį aktyvumą. Visos studentės ir 90% studentų atsakė, kad nuogos invalidės vaizdas kelia jiems nemalonias emocijas. Vakarų civilizacijos šalyse šios neigiamos nuostatos, veikiamos seksualinio švietimo ir mokslinių tyrimų, nyksta, stengiamasi atsižvelgti į fizinių ir psichinių invalidų seksualinius poreikius. Tie poreikiai nėra proporcingi invalidumo laipsniui. Nustatyta, kad net paralyžiuotų vyrų erekcijos funkcija išlieka, jie gali atlikti normalų lytinį aktą, jei partnerė atitinkamai elgiasi (pvz., užima poziciją "ant viršaus"). Kai kurios paralyžiuotos moterys ne tik gali santykiauti, patirti orgazmą (nors dirgikliai iš lyties organų smegenų nepasiekia), bet ir pradėti bei išnešioti vaiką. Daugiausia problemų invalidams kelia sveikųjų požiūris į juos, jų galimybės rasti partnerį daug mažesnės negu sveikųjų, be to, jie nepasitiki savimi, bijo rodyti iniciatyvą užmezgant erotinio pobūdžio pažintis, reiškiant simpatijos jausmus (juos stabdo tikėtinos neigiamos reakcijos baimė). Kita vertus, fiziniai invalidų trūkumai kai kuriems fetišistinių polinkių turintiems sveikiems žmonėms didina seksualinį invalidų patrauklumą (fetišu gali būti rankos, kojos trūkumas, kupra, kūno, veido disproporcijos ir kt.).

Tokios invalidų ir sveikųjų poros gali būti patvarios ir seksualiai harmoningos. Dar didesnių seksualinių problemų turi psichiniai invalidai, nes jie dažniausiai nesugeba tinkama forma išreikšti savo jausmų ir poreikių, todėl kelia aplinkiniams baimę. Pvz., jei masturbuojasi sveikas žmogus, jis tai daro pasislėpęs, o psichiškai nesveikas nekontroliuoja savo elgesio, jis gali pradėti masturbuotis ir viešoje vietoje.

Aplinkiniai mano, kad toks žmogus seksualiai pavojingas, kad nuo jo reikia gintis (izoliuoti). Ligoniai psichiatrinėse ligoninėse ar sanatorijose neretai bendrauja, flirtuoja, rodo meilės ir prisirišimo ženklus. Daugelis psichinių ligonių stokoja seksualinį potraukį tramdančių moralinių kultūrinių stabdžių, todėl jie neretai yra padidinto seksualumo, potraukis prasiveržia grubiomis, tiesmukomis formomis. Apsivesti, gyventi normalioje šeimoje ir turėti vaikų gali tik retas psichinis ligonis. Šie žmonės retai išgyvena teigiamas emocijas, todėl jiems turėtų būti sudaromos sąlygos patirti teigiamus seksualinius išgyvenimus - tai akivaizdžiai pagerintųjų gyvenimą.