KALENDORINIS KONTRACEPCIJOS METODAS, sin. - fiziologinė kontracepcija, vienas būdų išvengti nėštumo.

Jis pagrįstas susilaikymu nuo lytinių santykių, kai kiaušialąstė gali būti apvaisinta, arba naudojant tokius sueities būdus, kad sperma nepatektų į makštį. Pirmas šį būdą aprašė graikų gydytojas Spranas iš Efeso II a. pr. Kr. XIX a. antroje pusėje šis būdas vėl buvo atrastas Vokietijoje ir pavadintas "Kapelmano taisykle". Šio amžiaus trečiajame dešimtmetyje jis paplito kaip Ogėno-Klauso būdas pagal japonų ir čekų gydytojų pavardes. Moteris gali pastoti ne visada, o tik tam tikru laiku. Susilaikant tomis dienomis nuo sueities ir vartojant kitas kontraceptines priemones galima nepageidaujamo nėštumo išvengti. Sveikų moterų ovuliacija būna mėnesinių ciklo viduryje. Nustatyta tam tikra priklausomybė tarp ovuliacijos laiko ir kito mėnesinių ciklo pradžios: ovuliacija būna prieš 11-18 dienų iki pirmosios kitų mėnesinių dienos. Reikia žinoti, kad kiaušialąstė gyvybinga 24 valandas, o spermatozoidai - nuo 48 iki 72 valandų. Yra 3 būdai nustatyti laiką, kai reikia susilaikyti nuo lytinio gyvenimo, kad būtų išvengta nėštumo.

Kalendorinis būdas grindžiamas 6-12 ankstesnių mėnesinių ciklų registravimu. Nustatomas trumpiausias ir ilgiausias ciklai. Pvz., trumpas ciklas tęsėsi 26 dienas, ilgiausias - 31 dieną. Apskaičiuojama: 26-18=8 ir 31-11=20, taigi pavojingos 8-20 mėnesinių ciklo dienos. Prieš ir po šių dienų moteris gali nesisaugoti.

Norint šį laikotarpį nustatyti tiksliau, naudojamas temperatūrinis būdas. Šiuo būdu ovuliacijos laikas nustatomas pagal kūno temperatūrą bent per 3 mėnesinių ciklus. Temperatūra matuojama rytais, tuo pačiu metu, nesikeliant iš lovos, tuo pačiu termometru. Matuojama 5-6 min. išangėje, duomenys užrašomi. Pagal juos sudaromas grafikas. Kai mėnesinių ciklas normalus, ciklo viduryje temperatūra pakyla 0,2-0,6 C°. Ovuliacijos metu temperatūra kelias dešimtąsias laipsnio nukrinta. Mėnesinių metu temperatūra sumažėja, todėl temperatūros kreivė krinta žemyn. Dvi fazė temperatūros kreivė atitinka folikulinę (žemiausios temperatūros laikotarpis - hipoterminė fazė) ir liuteininę (aukščiausios temperatūros laikotarpis - hiperterminė fazė) mėnesinių ciklo fazes. Mėnesinių metu temperatūros kreivė krinta ir sugrįžta į hipoterminę fazę. Temperatūra gali kilti greitai (48 val. ir mažiau) ir sulėtintai (3-4 dienas). Perėjimas iš hipoterminės į hiperterminę fazę rodo, kad įvyko ovuliacija. Remiantis temperatūros grafiku per 3-6 mėn. nustatomas didžiausios temperatūros laikas (pvz., ji būna 12 ciklo dieną), po to, norint nustatyti pavojingo laikotarpio ribas, reikia atimti 6 (12 - 6 = 6) ir pridėti 4 (12 + 4 = 16). Ciklo laikas tarp 6 ir 16 dienų ir rodo, kada palankiausias laikas pastoti. Šis būdas netinka, jei moteris serga, gydosi hormonų preparatais, pervargusi ir tada, kai temperatūros svyravimai nepriklauso nuo kiaušialąstės brendimo proceso. Šis būdas nelabai patogus, bet efektyvus.

Cervikalinis būdas, padeda nustatyti ovuliacijos laiką pagal cikliškus mėnesinius gleivių, išsiskiriančių iš lytinių kanalų, pasikeitimus. Sveikai moteriai nuo 18 ciklo dienos iki mėnesinių pradžios ir nuo 6 iki 10 dienos išskyrų nebūna arba jos labai negausios. Nuo 10 iki 18 dienos išsiskiria vandeningos, panašios j kiaušinio baltymą, išskyros. Po ovuliacijos pradeda gamintis tirštos klampios gleivės. Moteris šiuos pakitimus gali pastebėti, pajutusi "sausumo" ir "drėgnumo" pojūčius makštyje, nustatydama cervikalinio sekreto (daug vandeningų tąsių gleivių), atitinkančio ovuliacijos momentą, gausumą. Po 3-4 dienų, kai atsiranda gleivių, galima nesisaugoti. Tačiau šis būdas netinka moterims, sergančioms gimdos kaklelio ar makšties ligomis. Fiziologinis būdas nelabai efektyvus. Sėkmingiausias, kai kartu naudojamos kitos kontracepcijos priemonės.