LIGOS IR SEKSUALUMAS. Kiekviena sunkesnė liga paprastai veikia visą organizmą, taip pat ir seksualinę potenciją.

Vienaip seksualumą veikia ūmios, kitaip - lėtinės ligos. Susirgus ūmia ligos forma, seksualinis potraukis sumažėja ar visai išnyksta, tačiau išgijus dažniausiai savaime atsistato. Chroniškos ligos neretai išryškina ligi tol nepastebėtus seksualinius sutrikimus, pvz., ilgiau sergant ir šiaip nestiprus lytinis potraukis gali visai išnykti (impotencija).

Gana dažnai ligoniai nesuvokia tikrų seksualinio sutrikimo priežasčių ir jaučiasi sutrikę. Gydantis gydytojas privalo tas priežastis žinoti ir atitinkamai paaiškinti. Pvz., apie 50% infarkto ištiktų vyrų skundžiasi potencijos praradimu. Nežinodami, kiek lytiniai santykiai jiems pavojingi, jie dažniausiai iš baimės laikosi lytinės abstinencijos net ir tada, kai potraukis vėl atsinaujina. Ligonių partneriai taip pat dažniausiai nežino, kaip jiems elgtis. Šiais atvejais tik gydytojas gali pasakyti, kada seksualinis aktyvumas tampa sveikatai nepavojingas ir net naudingas. Lytinio akto metu dažniau miršta sergantiems išemine širdies liga. Tai gana reti atvejai, tačiau dažnesni negu oficialiai nurodomi, nes artimieji paprastai vengia nurodyti tikrąją mirties priežastį. Diabetikams dažnai sutrinka erekcija. Inkstų ligos silpnina organizmą ir mažina lytinį potraukį. Iš psichinių ligų depresija silpnina seksualinį aktyvumą, o manijos, atvirkščiai, stiprina. Šiomis ligomis sergančių seksualinis aktyvumas labai išauga, jie linkę ieškoti vis naujų ir naujų partnerių.

Apskritai kiekviena rimtesnė liga kelia seksualinių problemų, tačiau tinkamai gydant pagrindinę ligą, šalutiniai seksualiniai sutrikimai dažniausiai išnyksta.