LYTINĖ PSICHOHIGIENA, psichologijos mokslo šaka, tyrinėjanti vyro ir moters santykius ikivedybiniu ir vedybiniu laikotarpiu, rekomenduojanti optimaliausius vyro ir moters, taip pat sutuoktinių bendravimo principus.

Labai svarbi harmonizuojant šeimyninius santykius, padeda išvengti seksualinių sutrikimų. Nustatant svarbiausius vyro ir moters bendravimo principus, atsižvelgiama į vyro ir moters psichikos skirtumus ir į amžių.

Jaunimo lytinė psichohigiena tyrinėja vaikų seksualinį auklėjimą, paauglių ir jaunimo seksualinės orientacijos bei seksualinės adaptacijos klausimus; vedybinio gyvenimo lytinė psichohigiena tyrinėja sutuoktinių tarpusavio bendravimą, padeda įveikti konfliktus, geriau pažinti save ir partnerį; senyvo amžiaus lytinė psichohigiena padeda pagyvenusiems žmonėms išsklaidyti nepasitikėjimą savimi, įveikti senatvės kompleksus. Šeimos lytinė psichohigiena daug dėmesio skiriama bendrajai ir seksualinei sutuoktinių kultūrai, nuo kurios priklauso gebėjimas išvengti konfliktų arba tolerantiškai juos spręsti, prisiderinti, pajusti atsakomybę už partnerio savijautą. Vertos dėmesio šios psichohigieninės rekomendacijos:

1. Reikia stengtis sudaryti sąlygas, palankias suartėjimui.

2. Higienines procedūras prieš suartėjimą turi atlikti ne tik moteris, bet ir vyras.

3. Sutuoktiniai turi pastebėti ir atsižvelgti į tai, kokie dirgikliai didina partnerio seksualinį patrauklumą: mėgstami kvepalai, šukuosena, muzika, apšvietimas ir pan.

4. Būtina atsiminti, kad lytinis suartėjimas prasideda ne lovoje, o gerokai anksčiau, rodant atitinkamus dėmesio ženklus, reiškiant švelnumą, leidžiant suprasti, kad iš partnerio laukiama atsako.

5. Jei sutuoktiniai jaučia abipusį norą suartėti, neverta prieš tai kalbėti apie tokias problemas bei temas, kurios gali užgauti kurio nors sutuoktinio savimeilę. Tokiu atveju intymus nusiteikimas išnyksta.

6. Lytinių aktų ritmas turi atitikti abiejų sutuoktinių poreikius. Jei lytinė potencija gerokai skiriasi, abu partneriai turi daryti kompromisus; vienas turi sutikti mylėtis šiek tiek rečiau, negu norėtų, kitas - šiek tiek dažniau. Abiem priimtino ritmo nustatymas - vienas sudėtingiausių, daugiausia pastangų ir laiko reikalaujantis procesas.

7. Neverta griežtai laikytis nustatyto lyti¬nio gyvenimo ritmo. Jei sutrinka sveikata, jaučiamas nuovargis, psichologinė įtampa po ką tik pasibaigusio konflikto, lytinio akto nederėtų pradėti vien todėl, kad taip įpras¬ta. Mylėjimasis vykdant vyro ar žmonos "pareigą" nesuartina sutuoktinių, dažnai baigiasi vieno ar abiejų nesėkme - nepa¬tirtu orgazmu. Kartu švelnus flirtas ir ko¬ketavimas, rodantis norą suartėti, niekada nekenkia, tai erotizuoja partnerį ir skatina dažniau suartėti.

8. Lytinis aktas - bendri dviejų partnerių veiksmai, todėl kiekvienas pradėdamas mylėtis turi suteikti partneriui kuo didesnį malonumą. Šeimyninio gyvenimo harmonijai pavojingi santykiai, kai vienas partneris visada inicijuoja aktą ir visada esti aktyvus, o kitas - pasyvus ir tik priima glamones. Lytinis aktas baigtas nepatenkinus partnerio (partnerės) - tai vinis į meilės ir harmonijos karstą.

9. Sutikdami mylėtis, nei vyras, nei moteris per lytinį aktą neturėtų rodyti nenoro arba abejingumo, neturėtų sudaryti įspūdžio, kad mylimasi "iš reikalo", nusileidžiant partneriui. Tai slopina partnerio seksualinį pasitenkinimą, didina menkavertiškumo pojūtį, ilgainiui gali sukelti sunkius seksualinius sutrikimus.

10. Partneris, kurio priimtinumo diapazonas platesnis, turi stengtis plėsti žmonos (vyro) priimtinumo diapazoną iki jų sutapimo. Abiem derėtų nuolat laikytis Jakobsono lozungo, kurį jis rekomendavo iškabinti miegamajame: "mylintiems sutuoktiniams leidžiama viskas". Bet tai daryti reikia taktiškai ir nuosekliai, grubiai pažeidus partnerio priimtinumo diapazoną galima sulaukti priešingo rezultato - nuslopinti norą mylėtis.

11. Moters erogeninės zonos į glamones reaguoja tik tada, kai ji atitinkamai nusiteikusi. Todėl vyras prieš pradėdamas glamonėti turi sukelti norą mylėtis. Bendro gyvenimo pradžioje vyras turi stengtis aptikti jautriausias erogeninės zonas ir labiausiai jaudinančių glamonių būdus. Jei žmona žodžiu, judesiu, mimika nepatars ir neparodys efektyviausių glamonės būdų, tos paieškos gali pernelyg ilgai užtrukti ar apskritai būti nevaisingos. Erogeninių zonų jautrumas ilgainiui gali keistis, todėl vyras turėtų išbandyti vis naujus glamonių būdus.

12. Vyras ne visuomet gali įvertinti moters seksualinio susijaudinimo lygį, todėl geriausia, jei pati moteris nusprendžia, kada galima baigti pradinių glamonių etapą. Geriausia, jei moteris pati nukreipia varpą į makštį.

13. Jei vyro sėkla išsiveržia ir erekcija išnyksta anksčiau negu žmona patiria orgazmą, patartina ranka ar lūpomis tol stimuliuoti jos erogeninės zonas (krūtis, vulvą, varputę), kol ji bus visiškai patenkinta. Išimtis gali būti tik viena - jei nuo tolesnių glamonių atsisako pati moteris, jausdama, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių ji negalės patirti orgazmo nepriklausomai nuo glamonių trukmės.

14. Nederėtų reikalauti pakartoti lytinį aktą neatsižvelgiant į partnerio nuotaikas ir galimybes. Moterys turėtų atsiminti, kad po ejakuliacijos vyras kurį laiką yra visiškai abejingas seksualiniams dirgikliams, jis trokšta ramybės. Todėl pakartotinį aktą galima inicijuoti tik po kurio laiko (su jaunu vyru - anksčiau, su pagyvenusiu - vėliau), be to, pradžioje vyrą geriausiai sujaudinti dirginant varpą ranka (jei priimtina abiem partneriams - ir lūpomis). Pakartotas lytinis aktas bus ilgesnis, jis gali suteikti daugiau malonumo moteriai.

15. Savo ruožtu vyrai turėtų atsiminti, kad po orgazmo moterssusijaudinimas nuslūgsta lėčiau, ir po to ji nori švelnių glamonių, prisiglaudimų, švelnumo, meilės ir dėkingumo jausmų. Todėl vyrai turėtų įveikti natūralų norą nusigręžti nuo partnerės ir greitai užmigti.

16. Per lytinį aktą ir po jo negalima grubiai priekaištauti ar šaipytis iš partnerio netinkamo poelgio ar negrabumo, - tai pats tiesiausias kelias į šeimyninio gyvenimo disharmoniją ir abipusius seksualinius sutrikimus. Jei partnerio glamonės nemalonios, jei peržengiamos priimtinumo diapazono ribos, apie tai geriausia taktiškai užsiminti, o dar geriau - tiesiai ir atvirai, bet neužgauliai paaiškinti tai partneriui.

17. Reikia atsiminti, kad partneris - kitos lyties, jis gali paprasčiausiai nežinoti tavo lyties seksualinių reakcijų ypatumų; klaidos, negrabumas dažniausiai kyla iš nežinojimo, o ne iš noro užgauti, pažeminti. Tokiu atveju geriausia ne įsižeisti ar imti keršyti, o padėti pažinti save. Jei pastebėjote, kad įskaudinimas, pažeminimas teikia partneriui malonumą, vadinasi, jam būdingi sadistiniai polinkiai.

Pagyvenusių ir senų žmonių padeda išsklaidyti seksualinius prietarus, neigiamą aplinkinių reakciją į senų žmonių seksualinį aktyvumą. Dažnai manoma, kad seni žmonės jau neturi seksualinio potraukio, todėl iš jų (dažniausiai našlio arba našlės) pastangų rasti seksualinį partnerį šaipomasi, o tai kelia kaltės ir gėdos jausmą, provokuoja vidinius konfliktus. Padidėjęs moterų seksualinis aktyvumas po klimakso -visiškai normalus, plačiai paplitęs reiškinys, todėl jo nereikia laikyti patalogjniu nukrypimu. Kai kurie seni žmonės jaudinasi, jei nori mylėtis daug dažniau (arba rečiau) negu priimta jų amžiaus grupėje, manydami esą ne visai normalūs. Dera žinoti, kad senatvėje jokių seksualinio elgesio limitų nėra, kad intensyvus lytinis gyvenimas ne tik nekenkia sveikatai, bet ir padeda palaikyti bendrą organizmo gyvybingumą, stabdo senėjimo procesą.