LYTINIS SIMBOLIZMAS, lyties organų apibendrintas atvaizdas ar jų kaip tam tikrų idėjų ir vaizdinių apibūdinimas.

Vyro genitalijos, ypač falas, dažniausiai simbolizuoja jėgą, galią, valdžią, bendrą dvasingumą. Sėkla laikoma gyvybinės jėgos įsikūnijimu ir šaltiniu. Senovės Indijos mitologijoje ji tapatinama su absoliučiu idealu, pagrindu, kuris yra pasaulėžiūros kertinis akmuo.

Daugelis tautų kastratus laikė nepilnaverčiais. Pagal Senąjį Testamentą, "tas, kuriam sutraiškyti kiaušinėliai ar nupjauta varpa, negali įeiti į Dievo karalystę". Iškastruoti vyrą reiškė atimti jo valdžios ir gyvenimo simbolį. Nugalėto priešo varpa dažnai laikoma vertingu karo trofėjumi, kaip ir indėnų skalpai.

Pvz., vienas Egipto XIX dinastijos faraonas, pasakodamas apie pergalę prieš libius, mini 6359 libių karių vadų ir žynių brolių ir sūnų varpų trofėjus. Ypač reikšminga buvo standi varpa, kurios vaizdas, daugelio tautų įsitikinimu, aplinkiniams turėjo kelti baimę ir pagarbą. Australijos aborigenai vyrai susitikę liesdavo vienas kito varpą. Ypač svarbi buvo varpos galvutė. Akmens amžiaus Tasilijos freskose aukštesnį vyrų socialinį rangą atitinka didesnės varpos. Senovėje buvo manoma, kad standi varpa turi apsaugančios ir atbaidančios galios. Beveik visose tautose buvo paplitę falo kultai, ir falas laikomas gar¬bingu religiniu simboliu. Senovės Graikijoje prieš šventyklas ir namus statydavo kvadratines kolonas (hermas) su vyro galva ir standžia varpa, saugojusias kelius, sienas, vartus. Hermų pažeidimas buvo laikomas šventvagyste.

Senovės Romoje vaikai ant kaklo nešiojo falo pavidalo amuletus, kurie saugojo nuo pikto. Antikos mitologijoje Priapas - gyvybinių galių dievybė - iš pradžių buvo falas. Jo vardas tapo poetiniu eufemizmu, norint nusakyti lyties organą, iš čia ir medicinos terminas priapizmas. Senovės graikai ir romėnai kai kada užrišdavo apyvarpe ar naudodavo specialų spaustuką - fibulą. Moterų genitalijos mitologijose paprastai yra paslaptinga ir tamsi galia, slepianti savyje pavojų ir mirtį. Vyrų iniciacijos ritualuose dažnai kartojasi jaunuolio grįžimo į moters įsčias tema, simbolizuojanti mirtį, po kurios ateina atgimimas. Kitas vaizdinys, dažnai iškylantis per iniciacijas - "dantingas glėbys", per kurį turi pereiti inicijuojamasis, kartais jį simbolizuoja baisi baidyklė. Šie vaizdiniai aiškiai atspindi vyro požiūrį: motinos įsčios yra šilta, jauki slėptuvė, gyvybės šaltinis, o moters genitalijos - seksualinis objektas, norint į jas patekti, reikia įveikti sunkumus ir pavojus. Seksualiniai reiškiniai dažnai interpretuojami perkeltine, išplėstine prasme.

Kai kuriuose senuose tekstuose vyrai ir moterys įvardijami schematiškais atitinkamų genitalijų piešiniais, o vedęs žmogus - ženklu, kuriame vyro ir moters genitalijos yra viena ant kitos. Tai nebuvo erotiška: genitalijos, kaip būdingiausias lyties požymis, buvo socialinis ženklas, simbolis, kultūros elementas. Iš čia kyla dvigubas kultūros simbolizmo suvokimas. Iš vienos pusės jame įžvelgiame universalių fizinių veiksmų atspindį, iš kitos - patys kūno veiksmai - varpos demonstravimas ar lytinis aktas gali simbolizuoti įvairius socialinius santykius ir reikmes, kurias suvokti galima tik konkrečioje tam tikros kultūros sistemoje.