MAKIAŽAS, veido, rankų ar kojų nagų dažymas. Laikytina pirmykštėse gentyse paplitusio kūno dažymo (tatuiravimo) liekana.

Dabartinio makiažo tradicijos atkeliavo iš Senovės Egipto ir antikos. Kraštutinių formų įgijo XVIII a. Kad veido spalva būtų blyški, būdavo nuleidžiamas kraujas, vengiama saulės šviesos, veidas storai pudruojamas. Su blyškia veido spalva kontrastuodavo ryškiai raudonai dažyti skruostai, lūpos, juodai dažyti antakiai ir blakstienos.

Vyrai taip pat dažėsi. Natūralus veidas laikytas vulgarumo požymiu. XIX a. madingas kuklus makiažas. XX a. ryškus makiažas laikomas kokečių ir prostitučių požymiu. Rytų Azijoje makiažas nuo seno skiriama daug dėmesio. Ištekėjusios moterys dažydavo dantis juoda spalva, stengtasi pagyvinti veidą išryškinant tam tikras jo dalis. Antakių linijos pakeliamos aukštyn (antakių plaukai išpešiojami), akys išryškinamos ir vizualiai padidinamos atitinkamai dažant akių vokus. Pabrėžiant juslingumą lūpos dažomos raudonai. Šiandien Europoje labiausiai paplitęs lūpų, antakių dažymas, vokų šešėliai, pudra, nagų lakas, makiažu stengiamasi išryškinti veido privalumus ir sustiprinti seksualinį patrauklumą.