MEILĖ, ypatingas jausmas, potraukis kitam žmogui, kurį sukelia patrauklūs bruožai ir charakterio ypatybės.

Meilė yra ne tik jausmas, bet ir tam tikri veiksmai: su mylimu žmogumi trokštama susijungti fiziškai ir dvasiškai, liesti ir būti jo liečiamam, norima nuolat būti kartu, išgyventi jo gyvenimą tarsi savo, teikti jam džiaugsmą ir pasitenkinimą. Ilgą laiką apie meilę daugiau kalbėjo poetai ir menininkai negu mokslininkai. Kiekvienas žmogus jaučia, kas yra meilė, bet negali pasakyti žodžiais. Senovės graikai ir romėnai turėjo net keletą sąvokų pavadinti jausmui, kurį šiandien vadiname meilės vardu. Pvz., senovės romėnai šią sąvoką reiškė keturiais žodžiais:

1. amor - bendras meilės vardas, dažniausiai siejamas su erotine meilė;

2. Caritas - platoniškoji meilė, besireiškianti "motinišku" rūpesčiu, jai nebūdingas seksualinis aspektas;

3. pietas - pagarbi meilė Dievams, tėvynei, tėvams;

4. libido - kūniškoji meilė, pasireiškianti lytiniu potraukiu.

Erotinė yra daugialypis jausmas, kuriame susipina žavėjimasis fiziniu grožiu, dvasinėmis savybėmis bei sugebėjimais. Bene trumpiausią meilės apibrėžimą yra pateikęs anglų rašytojas R. Heinleinas; "Meilė yra tada, kai kito žmogaus laimė tau tiek pat svarbi, kiek ir tavo paties laimė". Svarbiausia meilėje rūpinimasis mylimuoju, pagarba ir pasiaukojimas. Ne mažiau svarbi erotinė meilės dalis - seksualinė trauka prie mylimojo. Kartais seksualinis potraukis tapatinamas su pačia meile. Nors erotinė meilė be seksualinio potraukio neįsivaizduojama, tačiau tai nėra tas pats. Seksualinis potraukis yra "siauresnis", jis daugiau orientuotas į partnerio išorę, fizinį patrauklumą, meilė yra sudėtingesnis, gilesnis ir pastovesnis jausmas.

Noras seksualiai susijungti su mylimuoju, ištirpti jame (joje) gali būti labai stiprus, tačiau mylint visada pirmoje vietoje esti pagarba mylimajam, noras juo rūpintis. Be šių gilių jausmų susižavėjimas kitu asmeniu dažniausiai esti meilės imitacija.

Nors meilė yra sunkiai apibūdinamas ir labai sudėtingas jausmas, vis dėlto pastaruoju metu atliekami moksliniai tyrimai padėjo nustatyti vadinamuosius meilės komponentus ir veiksnius, kurių dėka vienas žmogus įsimyli kitą. Esminiai meilės komponentai:

1. Visiškas vienas kito supratimas;
2. Keitimasis idėjomis ir informacija;
3. Atvirai išsakomi giliausi ir intymiausi išgyvenimai;
4. Emocinis vienas kito palaikymas;
5. Asmenybės turtėjimas bendraujant su mylimuoju;
6. Savitarpio pagalba;
7. Pojūtis, kad esi kitam reikalingas, o kitas reikalingas tau;
8. Žavėjimasis vienas kito išvaizda.

Meilę skatinančiais veiksniais laikomi: fizinis patrauklumas, kompetencija, atsakomasis jausmas, panašumas, pažinties trukmė. Daugelis tyrimų parodė, kad gražūs žmonės patinka mums iš pirmo žvilgsnio. Dar nieko nežinodami apie asmenybę, charakterį, mes linkę žiūrėti į jį palankiau. Paprastai manoma, kad gražus žmogus yra inteligentiškesnis, laimingesnis, įdomesnis, kad jo socialinės ir profesinės galimybės didesnės negu vidutinio arba negražaus žmogaus. Nustatyta, kad bendravimas su gražiu žmogumi didina pasitikėjimą savimi (vadinasi, ir aš neprastas, jei tokia graži moteris (vyras) su manimi draugauja), draugystė ir meiiė išgyvenama intensyviau, ji teikia didesnį pasitenkinimą. Tiesa, fizinis grožis pasirenkant partnerį svarbiausias vyrams, moterims jis yra tik trečioje-ketvirtoje vietoje.

Žmogaus patrauklumą didina jo kompetencija, išmanymas, sugebėjimas atlikti tam tikrus darbus arba spręsti problemas, rasti išeitį iš keblios situacijos. Žmogaus intelektas, išmanymas, orientacija aiškėja jau pirmuosiuose susitikimuose ar pasimatymuose: iš to, kaip jis kalba, kaip reaguoja į žodžius, kaip bendrauja su sutiktaisiais, kaip greit randa išeitį iš keblios ar dviprasmiškos padėties. Šias pirmąsias žinias apie asmenį vėliau papildo objektyvesnės žinios, kaip jam sekasi mokykloje, darbe, koks jo autoritetas tarp bendraamžių, profesijos kolegų ir t. t.

Moterys vyrų kompetenciją vertina labiau už fizinį grožį, o vyrai apklausiami tvirtina, esą moters kompetencija jiems svarbi, tačiau kai reikia realiai rinktis tarp gražios ir vidutinio grožio protingos moters, paprastai renkasi gražesnę. Taigi moters vertę didžia dalimi lemia fizinis grožis, o vyro - kompetencija, pasisekimas, socialinis rangas. Gyvenime gražios moterys dažnai išteka už kompetentingų, aukštą rangą visuomenėje užimančių (ar užimsiančių ateityje) vyrų. Taip pat nustatyta, kad moterys ir vyrai instinktyviai jaučia savo vertę ir dažniausiai partnerį renkasi "pagal save". JAV buvo atliktas toks eksperimentas. Grupė moterų buvo suskirstyta į pogrupius pagal fizinį grožį. Jos turėjo atsakyti į klausimą, kokius vyrus jos mieliau rinktųsi vedybų partneriais. Beveik visos partneriais rinktųsi išsilavinusius, prestižišką ir gerai apmokamą darbą turinčius vyrus - gydytojus, juristus, biznierius. Žemą socialinį statusą turinčių vyrų (šveicorių, bufetininkų) nenorėtų dauguma moterų. Skirtumus tarp gražių ir negražių moterų išryškino jų reakcija į vidutinio socialinio statuso ir išsilavinimo vyrus (buhalterius, elektrotechnikos ir pan.). Gražioms moterims tokie vyrai nepatrauklūs, o negražios atsakė, kad joms tokie vyrai tiktų.

Taip pat nustatyta, kad mums labiau patinka tas žmogus, kuris vertina mus teigiamai, ir mažiau patinka tas, kuris mums abejingas ar vertina neigiamai. Vieno eksperimento metu psichologas kiekvienam grupės nariui pasakė, kam iš grupės narių jis patinka. Vėliau, skirstant grupę į mažesnes grupeles, dalyviai galėjo pasirinkti kitus grupelės narius. Daugelis pageidavo toliau bendrauti su tais žmonėmis, kuriems jie labiau patinka. Tačiau kai žmogus pajunta, kad jam rodomas palankumas yra nenuoširdus, apsimestinis, simpatijos jausmas sumažėja.

Trečias svarbus veiksnys - partnerių panašumas, interesų bendrumas. Nustatyta, kad dažniau apsiveda panašaus amžiaus, išsilavinimo, socialinės klasės, to paties tikėjimo žmonės. 1983 m. viename JAV universitete buvo atliktas toks eksperimentas. Studentai (jaunuoliai ir merginos) turėjo atsakyti į anketos klausimus. Vėliau pagal atsakymus kompiuteris "suporavo" studentus į dvi grupes. Vieną sudarė poros, kurių atsakymai ir požiūriai buvo artimi, kitą - skirtingi arba priešingi. Studentams leista susitikti ir pabendrauti 30 minučių. Po to jie turėjo nuspręsti, ar norėtų toliau bendrauti. Pasirodė, kad panašių pažiūrų poros buvo labiau linkusios pratęsti pažintį negu skirtingų pažiūrų poros.

Ketvirtas veiksnys - pažinties laikas. Pasirodo, žmonės, kuriuos mes dažniau matome, patinka labiau negu pirmą kartą sutikti. Pvz., kuo dažniau žmogus mato kito žmogaus nuotrauką, tuo palankiau į jį žiūri. Kita vertus, jei žmogus nepatinka iš pirmo žvilgsnio, tai vėlesni susitikimai su juo dažnai neigiamą įspūdį tik sustiprina. Žmonių sugebėjimas įsimylėti ir mylėti labai skiriasi. Jis priklauso nuo įgimtų savybių (temperamentas, lytinio potraukio stiprumas, lytinė konstitucija) ir nuo bendro asmenybės subrendimo, lytinio auklėjimo. Kai kurie žmonės (pvz., frigidiškos moterys, vaikystėje kastruoti vyrai) apskritai negali įsimylėti. Nustatyta, kad sugebėjimas mylėti formuojasi vaikystėje pagal vaiko ir tėvų meilės modelį. Tėvų meilė vaikui yra didžiausia vertybė. Bijodamas jos netekti, vaikas pratinasi prie socialinio gyvenimo taisyklių ir bendravimo normų, nors tai kartais susiję su nemalonumais. Jei infantilusis prisirišimas prie tėvų išsilaiko ir vaikui subrendus, tai gali turėti neigiamų padarinių, suaugęs vaikas nepajėgia ištrūkti iš motinos (tėvo) meilės rato ir savarankiškai užmegzti erotinės meilės ryšių.

Meilės etapai. Pastebėta, kad dėmesį į kitos lyties atstovą atkreipia ir lengviau įsimyli tie žmonės, kurių sąmonė iš anksto orientuota meilės partnerio paieškoms, kurie yra savotiškoje "meilės parengtyje" (plg. Seksualinė parengtis). Žmogus pribrendęs meilei, jis įsitikinęs, kad meiiė yra siektinas ir vertingas dalykas. Tas, kuriam yra bevertis jausmas, trukdantis karjerai, išmušantis gyvenimą iš nusistovėjusios tvarkos, paprasčiausiai vengia erotinių kontaktų, jis savotiškai užsisklendžia savyje, Karlais ieškoti meiiės partnerio verčia slegiantis vienatvės jausmas, noras atsiverti kitam žmogui, pavydas stebint draugo (draugės) meilės santykius, taip pat noras kompensuoti buvusią (praėjusią) Parengties meiiės etapas lengvai pereina j susižavėjimo (meilės iš pirmo žvilgsnio) arba įsimylėjimo fazę. Susižavėjimą sukelia išoriniai, į akis labiausiai krintantys partnerio bruožai, dažniausiai gražus veidas, plaukai, figūra arba tam tikri charakterio bruožai -linksma nuotaika, sugebėjimas bendrauti ir pan. Pažinties pradžioje, kai apie žmogų žinoma nedaug, jam paprastai priskiriami teigiami bruožai, jis idealizuojamas. Susižavėjęs žmogus nepastebi ar net nenori pastebėti meilės objekto neigiamų ypatybių, o jei kas nors atkreipia jo dėmesį į tas ypatybes, įsimylėjęs susierzina, pyksta. Paprastai susižavėjimas praeina arčiau susipažinus su partneriu - jei paaiškėja, kad mūsų įsivaizdavimas buvo klaidingas, susižavėjimas visai išblėsta, o jei ir po artimesnės pažinties partnerio patrauklumas neišblėsta, susižavėjimas virsta gilia meiie, kai partneris mylimas ne dėl vienos ypatybės, o kaip asmenybė, su visomis teigiamomis ir neigiamomis ypatybėmis.

Meilė iš pirmo žvilgsnio yra palyginti reta, kur kas dažniau ji formuojasi ir stiprėja palengva, geriau pažįstant partnerį, įsitikinant, ar patinka vienas kitam ir ar atitinka vienas kitą. Pirmojoje, vadinamojoje romantiškoje meilės stadijoje įsimylėjėliai dažniausiai bendrauja pasimatymuose. Sutikimas ateiti į pasimatymą jau savaime rodo abipusį susidomėjimą, taip pat ir seksualinį. Vėliau pradedama lankytis vienas kito namuose, susipažįstama su tėvais, giminėmis, kartu praleidžiamos atostogos ar pan. Daugeliui merginų, kurios nori patikti partneriui, pažinties pradžioje kyla klausimas, kokį elgesio variantą pasirinkti: ar atvirai rodyti simpatiją ir norą intymiau bendrauti, ar vaidinti abejingą, "sunkiai prieinamą". Liaudies išmintis sako, kad vyrai greičiau įsimyli ir tvirčiau prisiriša prie tų moterų, kurios vaidina sunkiai prieinamas. Tačiau eksperimentai parodė, kad moterų santūrumas nesustiprina vyrų noro atkakliau "siekti pergalės", jei moteris patinka, vyras nori su ja bendrauti nepriklausomai nuo to, lengvai ar sunkiai ji prieinama. Atrodo, efektyviausias moters elgesio būdas, kai partneriui sudaromas įspūdis, esą ji turi daug gerbėjų, tačiau kitiems ji "sunkiai prieinama", o "lengvai prieinama" tik jam vienam.

Taip sklandžiai romantiškoji meilė rutuliojasi, kai ji sutinka palankų atsaką. Jei pajuntama, kad meilė nesulaukia atsako, ji pradeda nykti. Tai lėtas ir skausmingas procesas, nes įsimylėjėlis patiklus, kupinas vilties, gaudantis ir atitinkamai interpretuojantis net menkiausius mylimojo(-osios) palankumo ženklus. Karšta romantiška paprastai trunka neilgai, iki vienerių, dvejų metų, vėliau ji arba išnyksta, arba pereina į ramesnį meilės ir draugystės etapą, kuris savo ruožtu dažniausiai baigiasi vedybomis. Romantiškos meilės pabaiga yra bene lemtingiausias laikas. Pirmasis susižavėjimas aprimsta, seksualinė trauka ne taip temdo žvilgsnį, Įsimylėjėliai pradeda pastebėti vienas kito trūkumus, į kuriuos anksčiau nekreipdavo dėmesio, pradeda rodyti nekantrumą, nepasitenkinimą tuo, kad realus partneris neatitinka sąmonėje suformuoto idealaus romantiško įvaizdžio. Išaiškėjus idealaus, įsivaizduoto ir realaus partnerio neatitikimui, iškyla klausimas: ką toliau daryti, ar nutraukti santykius (kol dar nesusipančiota vedybų saitais), ar susitaikyti su tuo, kas yra. Prasideda kritinė romantiškos meilės fazė. Partneriai bando keisti vienas kitą, kad kitas atitiktų anksčiau susikurtą įvaizdį. Prasideda konkurencija, kova už lydė riavimą. Jei šioje stadijoje abu partneriai pakankamai santūrūs, tolerantiški, jie sugeba susitaikyti su realybe, išmoksta gerbti vienas kitą tokius, kokie yra. Tokiu atveju pereina į ir draugystės etapą, kuris yra ramesnis, grindžiamas pagarba, pasitikėjimu, bendrais interesais labiau negu seksualine aistra. Jis būdingas daugumai vedusių porų.

Meilė santuokoje. Europos kultūroje daugiau dėmesio skiriama iki vedybų. Įsivaizduojama, kad vedybos išsprendžia meilės ir seksualinio gyvenimo problemas, todėl daugelio meilės romanų, kino filmų, spektaklių laiminga pabaiga - vedybos, po kurių partneriai "ilgai ir laimingai gyveno". Tačiau santuokoje meilė patiria daugiausia išbandymų, ją išsaugoti galima tik nuolatinėmis ir atkakliomis abiejų partnerių pa¬stangomis.

Kai kuriose kultūrose (Kinijoje, Japonijoje, Indijoje, arabų šalyse) santuoka sudaroma be dažniausiai tėvų sprendimu. Čia tikimasi, kad atsiras po vedybų, pradėjus bendrą gyvenimą. Paradoksalu, tačiau šalyse, kur tuokiamasi "pagal išskaičiavimą" ir tėvų pasirinkimą, ištuokų esti daug mažiau negu šalyse, kur tuokiamasi iš meilės. Santuokų patvarumą Rytų šalyse lemia ne tiek meilės tvarumas, kiek socialinės, kultūrinės, religinės tradicijos, tačiau santuokos tradicijų sugretinimas rodo, kad meilė prieš vedybas nėra būtina santuokos ir šeimos sąlyga. Siekdami išlaikyti santuokoje, sutuoktiniai turi gyventi pagal vadinamąją lygybės teoriją. Nustatyta, kad partneriai jaučiasi laimingiausi tais atvejais, kai iš santuokinių ryšių jie gauna tai, ko tikisi, ką nusipelnę. Jei iš partnerio gaunama daugiau ar mažiau negu tikimasi, tai sukelia arba persisotinimą, kaprizingumą, išpuikimą arba nepasitenkinimą, irzlumą. Pastebėta, kad daugeliu atvejų nepasitenkinimas vedybiniu gyvenimu didėja proporcingai kartu išgyventam laikui. Priežastys gali būti įvairios: seksualinio gyvenimo monotonija, sumažėjęs fizinis patrauklumas, užimtumas darbe, namų ūkio rutina. Visų šių aplinkybių bendras bruožas - į partnerį imama žiūrėti kaip į privalomą gyvenimo dalį, kad ir kaip elgsies, jis vis tiek bus šalia. Partneris nustoja dominti kaip asmenybė, jam neskiriama dėmesio, užmirštama nuolat rodyti meilės ir pagarbos ženklus - šie ženklai būtini ne tik partneriui (įrodymas, kad jis mylimas, gerbiamas, vertinamas), bet ir pačiam sau - kaip vienas savi-įtaigos būdų. Daugiau šansų išsaugoti meilę turi tie sutuoktiniai, kurie stengiasi bendrauti dvasiškai (ne vien dalintis namų ūkio ar vaikų auklėjimo rūpesčiais), turėti bendras interesus, jausti atsakomybę už partnerio savijautą, kurie suvokia, kad partnerį nuolat reikia erotiškai "intriguoti", vilioti, kurie ir santuokoje, kaip ir meilės pradžioje, moka tinkamai flirtuoti bei koketuoti. Sutuoktiniai turi nuolat atsiminti, kad santuoka yra tik juridinis aktas, kuris negarantuoja meilė tvarumo, reikia palaikyti nuolatinėmis valios, proto ir jausmo pastangomis.