MĖNESINIŲ CIKLAS, sin. menstruacinis ciklas - ritmiški moters organizmo pokyčiai nuo pirmosios mėnesinių dienos iki pirmos kitų mnesinių dienos.

Su juo susiję gimdos gleivinės, kiaušidžių, hipofizės, hipotalamo, gimdos kaklelio gleivių, makšties gleivinės, krūtų, burnos gleivinės, seksualinės elgsenos, savijautos ir kt. cikliniai pokyčiai. Mėnesinių ciklas labiausiai priklauso nuo kiaušidžių, hipofizės, hipotalamo, antinksčių ir skydliaukės hormoninio aktyvumo, tačiau jį taip pat veikia kūno svorio pokyčiai ir kt. reguliuoja įvairūs galvos smegenų centrai, hipotalamas, hipofizė ir t. t., tačiau dabar manoma, kad pagrindinis mėnesinių ciklo "variklis" ir reguliatorius yra kiaušidės, tiksliau jose bręstantys folikulai. Jų išskiriami hormonai: estrogenai, progesteronas, inhibinas ir daugelis kitų grįžtamaisiais hormoniniais ryšiais (teigiamais, t. y. skatinančiais, ir neigiamais, t. y. slopinančiais) reguliuoja hipofizės ir hipotalamo veiklą. "Aukštesnieji" reguliacijos centrai galvos smegenų žievė bei požievio centrai, hipotalamas, hipofizė - atlieka daugiau "šviesoforo" funkciją - "leisti" arba "neleisti". Nors folikulų aktyvacija ir sunykimas vyksta nuo primordinių folikulų atsiradimo vaisiaus kiaušidėse dar toli iki gimimo (Folikulas), tačiau prasideda nuo 12-14 metų.

Pirmosios gyvenime mėnesinės (menarche) pietinių platumų mergaitėms prasideda anksčiau negu šiaurinių platumų, anksčiau miestietėms nei kaimietėms, anksčiau apkūnesnėms negu lieknesnėms, vėliau intensyviai sportuojančioms (gimnastėms, bėgikėms ir pan.). Tikslus pirmojo mėnesinių ciklo "paleidimo" mechanizmas nėra ištirtas. Manoma, kad svarbią reikšmę turi kūno masės padidėjimas virš tam tikros "slenkstinės" ribos. Pirmieji mėnesinių ciklai būna anovuliaciniai (Anovuliaciniai ciklai). Paprastai mėnesinių ciklai tampa ovuliaciniais tik praėjus 1-1,5 metų po menarche, tačiau tyrimais nustatyta, kad net 25-50% paauglių anovuliaciniai mėnesinių ciklų tęsiasi net 4 metus po menarche. ciklai kartojasi nuo menarche iki menopauzės, kuri paprastai įvyksta apie 48-52 metus, kai išsenka primordinių folikulų atsargos kiaušidėse.

Normalų mėnesinių ciklą galima suskirstyti į 4 dalis: mėnesines, estrogeninę, t. y. -folikulo augimo, ovuliacijos bei progesteroninę arba geltonkūnio. Mėnesinių ciklo pradžia laikoma pirmoji mėnesinių kraujavimo diena. Jei prieš mėnesines 1 ar daugiau dienų būna "tepimas", tai tos dienos dar nelaikomos naujo to pradžia. Jos priklauso ankstesnio mėnesinių ciklo pabaigai. Kadangi ovuliacija yra greitai įvykstantis reiškinys, sąlygiškai dalijamas į dvi fazes. Nuo pradžios iki ovuliacijos yra pirmoji fazė, dar vadinama folikuline, estrogenine faze. Nuo ovuliacijos iki mėnesinių pradžios yra antroji (geltonkūnio, gestageninė, progesteroninė) fazė. Pirmoji fazė paprastai trunka 10-20 ir daugiau dienų. Nuo jos ilgio priklauso ilgis. Jei kuris nors normalus ovuliacinis mėnesinių ciklas yra 22-25 d., tai jo pirmoji fazė - 10-14 d. Kai mėnesinių ciklas trunka 30-35 dienas, jų pirmoji fazė yra ilgesnė -16-21 d. Antrosios mėnesinių ciklo fazės trukmė yra pastovesnė: 12-14 d.

Pradinė grupės primordinių folikulų aktyvacija įvyksta dėl kol kas neišaiškintų priežasčių. Tolesniam folikulų vystymuisi reikalinga folikulus stimuliuojančio hormono (FSH) stimuliacija. Tai įvyksta menstruacinio ciklo pradžioje, kai sunykus geltonkūniui, sumažėja estrogenų ir inhibino (bei progesterono) koncentracija kraujyje. Tai susilpnina estrogenų ir inhibino slopinantį poveikį hipofizės bei hipotalamo struktūroms ir padidina FSH sekreciją hipofizėje.

Taigi pirmasis svarbus hormoninis įvykis kiaušidžių ciklo pradžioje yra žema estrogenų koncentracija kraujyje, be kurios neįmanomas pradinis FSH pakilimas ciklo pradžioje, reikalingas aktyvuotų folikulų vystymuisi. Folikulų bazinės membranos išorėje esančios theca (gr. apvalkalas, dangtis) ląstelės stimuliuojamos hipofizės liuteinizuojančio hormono (LH) nuolat gamina vyriškus lytinius hormonus: testosteroną ir androstenedioną, kurie prasiskverbia per folikulų bazinę membraną į jų vidų. Folikulų grūdėtosiose ląstelėse iš testosterono ir androstenediono aromatizacijos būdu gaminami moteriškieji lytiniai hormonai estradiolis, estronas bei nauji FSH receptoriai (Folikulas), kurie yra reikalingi tolesniam folikulo augimui. Sėkmingam folikulų vystymuisi yra reikalinga ne tik FSH stimuliacija, pakankamas FSH receptorių kiekis grūdėtosiose ląstelėse, naujų FSH receptorių sintezė, bet ir estrogeninė aplinka folikulo grūdėtosiose ląstelėse. Jeigu folikulo grūdėtosios ląstelės nespėja aromatizuoti iš theca ląstelių patenkančių testosterono ir androstenediono į estradiolį ir estroną, arba daug androgenų patenka į folikulus iš bendrosios kraujotakos, vyriški lytiniai hormonai folikuluose ima vyrauti. Dėl šios priežasties sutrinka testosterono ir androstenediono aromatizacija į estrogenus, o vietoje jų sintezuojami dar stipresnes androgenines savybes turintys taip vadinami 5-alfa redukuoti androgenai, kurių jau neįmanoma aromatizuoti į estradiolį ir estroną. Tai dar labiau sutrikdo estrogenų sintezę grūdėtosiose ląstelėse ir galų gale sukelia besivystančio folikulo sunykimą. Besivystant folikulams estrogenų koncentracija kraujyje vis didėja, kai ji viršija tam tikrą kritinį dydį, įsijungia taip vadinamas neigiamas grįžtamasis ryšys tarp estrogenų ir FSH: t. y. padidėjus estrogenų koncentracijai kraujyje, jie pradeda slopinti FSH išsiskyrimą hipotalame bei hipofizėje, ir FSH koncentracija kraujyje sumažėja. Kritus FSH koncentracijai, silpniau stimuliuojami grūdėtųjų ląstelių FSH receptoriai, taigi tose grūdėtosiose ląstelėse, kurios nesuspėjo sintezuoti pakankamą FSH receptorių kiekį, sumažėja theca ląstelėse gaminamų androgenų aromatizacija į estrogenus ir susidaro ne estrogene, o androgeninė aplinka, todėl tokie folikulai sunyksta. Taip iš vieno mėnesinių ciklo metu aktyvuotų apie 1000 primordinių folikulų iki galo subręsta, t. y. pasiekia preovuliacinio folikulo stadiją tik 1, o labai retai 2 folikulai.

Visi kiti folikulai sunyksta pasiekę įvairias vystymosi stadijas. Augant folikului jo grūdėtosiose ląstelėse vis sparčiau gaminasi estrogenai ir FSH receptoriai, kol pagaliau imami sintezuoti ir LH receptoriai, kurie vėliau yra reikalingi progesterono gamybai. Prieš ovuliaciją folikulo gaminamų estrogenų esti daugiausia. Estrogenams veikiant atauga gimdos gleivinė, gimdos kaklelio gleivės suskystėja ir tampa pralaidžios spermatozoidams, sustiprėja lytinis potraukis ir t. t. Toks maksimalus estrogenų kiekis pagaliau "įjungia" estrogenų ir LH teigiamą grįžtamąjį ryšį ir hipofizė "išmeta" didelį LH kiekį. Tai vadinamasis priešovuliacinis LH pikas, kuris sukelia subrendusio folikulo plyšimą - ovuliaciją. Ovuliacijos metu iš plyšusio folikulo išsilaisvina kiaušialąstė, kuri prilimpa prie kiaušidžių paviršiaus ir per 2-3 minutes patenka ant kiaušintakio fimbrijų. Per ovuliaciją iš folikulo ant pilvaplėvės išteka keli mililitrai skysčio. 1-2 dienas prieš ovuliaciją folikulas ypač smarkiai auga, todėl "ištempiamos" virš jo kiaušidės paviršiuje esančios nervų galūnės ir moteris jaučia nedidelį skausmą, kuris vadinamas vokišku žodžiu - mittelschmerz, t. y. vidurio skausmu. Anksčiau buvo manoma, kad šį skausmą sukelia pats folikulo plyšimas. Plyšus folikului estrogenų gamyba staiga sumažėja, tai kai kurioms moterims sukelia trumpalaikį kraujavimą. Plyšusio folikulo vietoje susiformuoja geltonkūnis, kuris gamina moterišką lytinį hormoną progesteroną bei kiek mažiau - estrogenų. Po ovuliacijos prasideda antroji - progesteroninė fazė. Progesteronas sustabdo gimdos gleivinės proliferaciją. Gimdos gleivinė "subręsta" ir pasiruošia priimti apvaisintą kiaušialąstę. Progesteronas sutirština gimdos kaklelio gleives ir per jas į gimdą negali patekti spermatozoidai. Jeigu per 12-24 vai. kiaušialąstė nebuvo apvaisinta, ji žūsta. Apvaisinimas įvyksta kiaušintakio distaliniame gale. Po apvaisinimo kiaušialąstė sparčiai dalijasi ir po 3 parų keliolikos ląstelių kamuolėlis - morulė pasiekia gimdos ertmę. Po apvaisinimo tuoj pradeda gamintis biologiškai aktyvios medžiagos: ankstyvasis nėštumo faktorius (ANF), chorioninis gonadotropinas ir kt., kurie palaiko geltonkūnio funkciją bei padeda gemalui implantuotis gimdoje (6-ą-7-ą parą po ovuliacijos). Jei apvaisinimas neįvyksta, po 12-14 d. geltonkūnis sunyksta, sumažėja progesterono, estrogenų ir inhibino koncentracija kraujyje, atkrinta funkcinis gimdos gleivinės sluoksnis, todėl prasideda mėnesinės ir mėnesinių ciklas kartojasi iš naujo.

Ciklas veikia ir moters krūtis, nes jos atitinkamai reaguoja į estrogenų bei progesterono kiekį kraujyje. Krūtys pabrinksta (vienų daugiau, kitų mažiau) prieš mėnesines ar tuoj po jų, tuo metu krūtyse jaučiamas nedidelis skausmas.

Nustatyta, kad moterų seksualinis aktyvumas didžiausias per ovuliaciją, prieš ir po mėnesinių. Tuo metu kraujyje yra didžiausias kiekis estrogenų ir progesteronų. Kai kurie seksologai linkę manyti, kad aktyvumą sukelia padidėjęs hormonų kiekis, kiti tvirtina, jog tai lemia psichologinės priežastys: išnykusi moters baimė pastoti, seksualinis susilaikymas per mėnesines (toms poroms, kurios vengia tuo metu santykiauti).

Su mėnesinių ciklu susijusi cikliška moters nuotaikų bei savijautos kaita. Likus iki mėnesinių 4-2 dienoms, moterys pradeda jausti padidėjus į irzlumą, priešiškumą aplinkiniams, depresiją, pasaulis atrodo niūresnis negu kitomis dienomis. Ši būsena trunka iki mėnesinių pabaigos. Didžiausio pasitikėjimo savimi, optimizmo fazė sutampa su ovuliacijos periodu. Kaip nuotaikų kaita susijusi su hormonų lygio svyravimais, mokslo kol kas nenustatyta.