MĖNULIO KULTAS, Mėnulio fazių ciklo (28 dienos) sutapimas su moters mėnesinių ciklu (iš čia moterų kraujavimo lietuviškas ir lotyniškas pavadinimas) nuo seno skatino žmones ieškoti ryšio tarp Mėnulio ir lytinio gyvenimo.

Daugelio pirmykščių genčių mitologijoje Mėnulis įsivaizduojamas kaip vyriškos arba moteriškos giminės (kartais - dvilytė) dievybė, nuo kurios priklauso dauginimasis, vaisingumas, nėštumas, gimimas ir gyvenimas, tačiau kartu ir mirtis, pomirtinis gyvenimas, prisikėlimas. Mėnulio atributais laikomi vanduo, lietus, rasa (teikiantys augalams gyvybe), taip pat vislūs gyvūnai: kiškiai, katės, varlės. Pietų Amerikos ir Okeanijos salų gentyse mėnulis laikomas vyriška dievybe, kuri naktimis santykiauja su moterimis ir sukelia kraujavimą. Maorių gentyse (Naujoji Zelandija) visos moterys priklauso Mėnuliui, yra jo žmonos. Jas apvaisina taip pat Mėnulis, o realieji vyrai laikomi tik Mėnulio antrininkais. Ką tik gimęs kūdikis iškeliamas į viršų ir veidu atsukamas į Mėnulį - taip "tėvas" supažindinamas su savo kūdikiu. Kitose tautose mėnulis laikomas moteriška dievybe. Brazilijos indėnų gentyse tikima, kad 14 dienų mėnulis yra vyriška būtybė, o kitas 14 dienų - moteriška. Beveik visur Mėnulis siejamas su saule, dažniausiai tai brolis ir sesuo, kartu vyras ir žmona (dievų incestas).

Daugelyje tautų paplitęs etiologinis pasakojimas apie mėnulį, kuris naktimis nemačiomis sangulavo su seserimi Saule. Norėdama sužinoti, su kuo ji mylisi, Saulė pabraukė suodinais pirštais jam per veidą ir taip ryto šviesoje atpažino brolį. Ji leidosi bėgli, Mėnulis vytis - taip jie ir sukasi danguje, vydamiesi ir nepavydami vienas kito. Mėnulio veidas taip ir liko suodinas.