NAŠLIAI, našlės, vyrai ir moterys, po sutuoktinio mirties likę vieniši. Našlystė visada esti sunkus išgyvenimas, nes po sutuoktinio mirties gyvenimas iš esmės pasikeičia.

Pirmiausia našliai netenka reguliaraus seksualinio gyvenimo, prie kurio jis buvo įpratęs. Be to, susiduriama su šeimos išlaikymo, vaikų auklėjimo problemomis (jei sutuoktinis miršta palyginti anksti). Pagal daugelio šalių papročius našliai turi tam tikrą laiką gedėti, dažniausiai metus, po to gali toliau gyventi vieniši, ieškoti sugyventinio seksualiniam poreikiui patenkinti arba pakartotinai vesti (ištekėti). Tyrimai rodo, kad našliai apsiveda ir reguliarų seksualinį gyvenimą gyvena kur kas rečiau negu išsiskyrę žmonės (įtakos turi ir tai, kad skiriasi paprastai jaunesni žmonės).

1968 m. duomenimis, 82% išsiskyrusių moterų tęsė seksualinį gyvenimą, o vėl ištekėjusių ar sugyventinius radusių našlių buvo tik 43%. Našlės paprastai būna geriau materialiai aprūpintos, be to, daugelyje šalių našliai remiami įstatymais, įsteigti įvairūs rėmimo fondai. Našlių seksualinį aktyvumą varžo giminių ir aplinkinių nuostatos, esą jie turi būti ištikimi mirusiam sutuoktiniui, seksualinis jų aktyvumas dažniausiai smerkiamas. Daugelis našlių vengia ieškoti naujo partnerio iš įsitikinimo, kad "antro tokio neras". Vyrų našlio elgesys kitoks. Beveik visi seksualiai pajėgūs po žmonos mirties tęsia seksualinį gyvenimą. Tai paaiškina vyro seksualinės fiziologijos ypatumai (vyrai abstinenciją išgyvena sunkiau, seksualinė įtampa didesnė), taip pat demografinė situacija (vyresnio amžiaus vienišų moterų kur kas daugiau negu vyrų) Moterų perteklius). Dažnai manoma, kad kol neapsiveda antrą kartą, gyvena netvarkingą lytinį gyvenimą, keisdami partneres, naudodamiesi prostitučių paslaugomis. Tyrimai rodo, kad šis įsitikinimas klaidingas. Daugumas palyginti greitai (pirmaisiais metais po žmonos mirties) randa nuolatinę seksualinę partnerę. Nustatyta, kad antrą kartą vedusių (ištekėjusių) seksualinis gyvenimas intensyvesnis negu su buvusiu sutuoktiniu. Vyrai mylisi dažniau, moterys dažniau patiria orgazmą. Seksualinį aktyvumą sustiprina ir naujų įspūdžių teikia naujas, seksualiai nenusibodęs partneris.

Daugelyje pirmykščių genčių, senosiose civilizacijose našlių moterų gyvenimą reguliavo nusistovėję papročiai, pirmiausia leviratas. Mirus vyrui, turėdavo tekėti už jaunesniojo jo brolio (bet niekad - už vyresnio), nepriklausomai nuo abiejų amžiaus. Gentyse, kur vedybas lemia moteriškoji linija, našliai privalėjo eiti į sesers šeimą ir tapti antrąja jos vyro žmona. Jei tokių galimybių nėra arba ji per sena, grįždavo pas giminaičius arba likdavo sūnaus šeimoje. Daugelyje genčių nustatomas gedulo laikas, kuris tęsdavosi nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Gedulas neretai susijęs su našlės auka: vienur būdavo nukertamas pirštas (Pietų Afrika), kitur kerpami plaukai (daugelyje pasaulio šalių paplitęs paprotys), veidas dažomas ochra arba suodžiais (mirties spalva - Australija), gedulo metu reikia tylėti. Visos šios priemonės be gedulo reiškė ir seksualinę neliečiamybę. Gedulo metu turėjo rūpintis vyro siela (buvo tikima, kad po mirties ji esti šalia laidojimo vietos ar namų), todėl našliai turėjo išgyventi nustatytą laiką šalia kapo (Dramblio Kaulo Krantas, Naujoji Gvinėja). Kai kur našliai privalėjo saugoti vyro daiktus arba nešioti jo drabužį kaip tam tikrą našlystės papuošalą arba amuletą. Pasibaigus gedului, leidžiama tekėti.