NAŠLIŲ AUKOJIMAS, pirmykštėse bendruomenėse ir senosiose civilizacijose paplitęs paprotys aukoti našlę po vyro mirties, laidoti kartu su vyru arba sudeginti.

Paprotys grindžiamas tikėjimu, esą genčių vadai pomirtiniame gyvenime turi turėti tokias pat sąlygas kaip ir gyvi - žmoną, vergus, namų apyvokos daiktus. Pagal Herodotą, skitai kartu su vergais, kariais, kovos žirgais aukodavo prieš tai pasmaugtą žmoną. Panašūs papročiai trakų, alanų gentyse. Naujaisiais laikais karalių bei kilmingųjų žmonos pačios nusižudydavo (Afrikoje), pasikardavo (Peru indėnų gentyse), būdavo laidojamos gyvos (Antilų salose) arba nužudomos ant vyro karsto. Šie papročiai atspindi moters padėtį pirmykštėje bendruomenėje, kur ji buvo laikoma vyro nuosavybe. Taip pat skaityk: Sati.