OVULIACIJA, subrendusios, galinčios būti apvaisinta kiaušialąstės išėjimas iš kiaušidės folikulo į gimdos ertmę; mėnesinių ciklo dalis.

Lytinės brandos laikotarpiu įvyksta kas 21-35 dienas. Ovuliacija periodiškumą reguliuoja priekinės hipofizės dalies gonadotropiniai ir kiaušidės folikuliniai hormonai. Ovuliacija skatina susikaupęs folikulinis skystis ir kiaušidės audinio, esančio virš išsikišusio folikulo poliaus, suplonėjimas. Kiekvienos moters ovuliacinis ritmas pakinta per pirmuosius 3 mėn. po aborto, pirmus metus po gimdymo, taip pat priešklimakteriniu laikotarpiu (40-45 metai).

Ovulaicija pranyksta moteriai pastojus ir išnykus mėnesinėms. Svarbu nustatyti ovuliacijos laiką, kai norima pastoti. Subjektyvūs ovuliacijos požymiai gali būti trumpalaikiai skausmai pilvo apačioje (vadinamasis mittelschmerzas - vidurio skausmas), objektyvūs - išskyrų iš makšties pagausėjimas ir bazinės temperatūros ovuliacijos dieną sumažėjimas bei jos padidėjimas kitą dieną, progesterono kiekio kraujo plazmoje padidėjimas ir kt. sutrikimus sukelia hipotalamo, hipofizės ir kiaušidžių harmoninės sistemos sutrikimai, kuriuos, savo ruožtu, gali sukelti genitalijų uždegimai, antinksčių žievės ar veiklos sutrikimai, hipofizės ir hipotalamo augliai, stresai. Neįvykus ovuliacijai, sutrinka mėnesinių ritmas (mėnesinės trunka 1-2 dienas, oligomenorėja), susergama amenorėja ir kt.

Jei nėra ovuliacijos - moteris nevaisinga. (Anovuliaciniai ciklai).

Kai kurioms moterims ovuliacijos dienos yra didžiausio seksualumo dienos. Tačiau norinčioms išvengti nėštumo, tą dieną mylėtis pavojinga, nes tikimybė pastoti didžiausia. Be to, dėl stipraus lytinio susijaudinimo ar nervinių stresų gali įvykti papildoma ovuliacija (ypač, kai sueitys nereguliarios), kai vieno mėnesinių ciklo metu subręsta ne viena, o dvi kiaušialąstės. Tai reikia atsiminti pasirenkant kontraceptines priemones.