PERVERSIJOS, sin. seksualiniai iškrypimai, parafilija; liguistos, nenormalios lytinio potraukio patenkinimo formos.

Anksčiau vadino visus seksualinius potraukius ir veiksmus, kurie bent kiek skyrėsi nuo vyraujančio seksualinės elgsenos modelio. Pastaruoju metu dauguma seksologų mano, kad tik dalis seksualinių nukrypimų yra liguisti ir vadintini perversijomis. Perversijos nelaikomi ir tokie nuo normos nukrypstantys seksualinės elgsenos elementai, kurie yra papildomi lytiirių santykių stimulai, stiprinantys seksualinį pasitenkinimą arba kurie yra tik vienas iš būdų pasiekti lytinį pasitenkinimą.

Tikrosios - tokie nukrypimai, kurie žmogui yra vienintelis lytinio pasitenkinimo šaltinis (jei jis gali atlikti normalų lytinį aktą, tas nesuteikia jam trokštamų pojūčių ir lytinės iškrovos). Kitas perversijos kriterijus - pavojingumas partnerio arba paties iškrypėlio sveikatai, taip pat elementariausioms viešojo gyvenimo normoms. Perversijos potraukiai yra įkyrūs ir priverstiniai, linkę progresuoti, pamažu visas žmogaus gyvenimas tampa priemone patenkinti iškreiptą lytinį potraukį. Stiprų lytinį susijaudinimą ir orgazmą iškrypėlis pasiekia tik tam tikru vieninteliu būdu, panaudodamas specialius ritualus, neįprastą seksualinę "techniką". Pvz., pavieniai ekshibicionizmo aktai dažnėja, pamažu jie tampa dominuojančiais, o kraštutiniais atvejais tinkamų progų paieškos tampa vieninteliu gyvenimo tikslu, jos išstumia visus kitus interesus. Seksualiniai išgyvenimai tampa liguistu įpročiu, panašiu į potraukį alkoholiui ir narkotikams.

Žmonės su iškreiptu seksualiniu potraukiu pamažu izoliuojasi nuo išorinio pasaulio, silpnėja jų galimybės prisitaikyti prie visuomeninio gyvenimo ritmo. Jie dažniausiai suvokia savo ydingumą, vidinį susidvejinimą. Atlikus iškreiptą lytinį aktą neretai atsiranda pasišlykštėjimo savimi jausmas. Vis stiprėjantis ir neišsprendžiamas konfliktas tarp iškreipto lytinio potraukio ir egzistuojančių moralės normų dažnai paverčia tokius žmones psichopatais, o kartais pastūmėja link savižudybės. Tačiau neretai iškreiptas lytinis poreikis tiek deformuoja pačią asmenybę, kad žmogus nejaučia sąžinės graužimo net ir po sunkiausio lytinio nusikaltimo.

Iškrypėliui partnerio tikrąja žodžio prasme nereikia, seksualiniams kontaktams būdingas anonimiškumas. "Partneris" pasirenkamas pagal išorinius seksualiai dirginančius požymius, o jo paties norai ir poreikiai ignoruojami. Tais požymiais gali būti amžius (pedofilija, gerontofilija), lytis (homosekaulumas), drabužiai (fetišizmas), kvapas (kvapų fetišizmas), kartais tam tikri žmogaus elgesio stereotipai (išgąstis, gėda, priešinimasis prievartai). Žmonėms su iškrypusiais potraukiais būdingi nuolat pasikartojantys seksualinės įtampos periodai, kuriuos gali keisti normalaus elgesio periodai. Įtampos periodu žmogus jaučia vis didėjantį nerimą, dirglumą, seksualinį diskomfortą, kuris tiesiog verčia ieškoti seksualinės iškrovos.

Perversijos priežastys iki šiol gerai neištirtos. Šia tema sukurta nemaža skirtingų hipotezių, nes pati sąvoka istoriškai keitėsi. Pvz., Kraft'as-Ebing'as aiškino kaip degeneracijos ir asmenybės suirimo padarinį. Kronfeld'as skyrė keturias perversijų priežastis: infantilizmą, introseksualumą, degeneraciją ir organinius sutrikimus. K. Imelinskis išskyrė tris perversijos skatinančius veiksnius:
lytinio potraukio jėgą ir intensyvumą, galimybių atlikti normalų lytinį aktą ir moralinių stabdžių stoką. Giese, Boss teigia esą atsiranda suirus asmenybės struktūrai. Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad iškrypimai paprastai nesusiję su fiziniais asmenybės trūkumais ar hormoniniais pokyčiais.

Taip pat neretai perversinis elgesio modelis kaip svetimkūnis įsiterpęs į kitais atžvilgiais normalią asmenybės struktūrą. Šiandieną aišku tik tiek, kad perversinių elgesio modelių formavimuisi įtakos turi daugelis biologinių, socialinių ir psichologinių veiksnių: blogas paveldimumas, hormoniniai sutrikimai, centrinės nervų sistemos sutrikimai, apsinuodijimai, neteisingas lytinis auklėjimas, kontaktų su bendraamžiais stoka, asociali aplinka ir pan.

Perversijos gydomos įvairiais psichoterapijos metodais, kuriais siekiama susilpninti patologinį potraukį, koreguoti seksualinę elgseną, paveikti giluminę asmenybės struktūrą, sunkesniais atvejais psichoterapijos metodai neveiksmingi, tada gydoma ne pati o jos raiškos formos: antiandrogenais ir kitais psichotropiniais vaistais slopinami perversyvūs potraukiai ir agresyvumas.