POLIANDRIJA (gr. poli - daug + aner, andros - vyras), daugvyrystė, reta grupinės santuokos forma, kai viena moteris turi kelis vyras.

Ši santuokos forma buvo praktikuojama pirmykštėse bendruomenėse daugelyje pasaulio šalių: Tibete, Indijos pusiasalyje, Šiaurės ir Pietų Afrikoje, Kanarų salose, Okeanijoje, Šiaurės Amerikoje (irokėzų, eskimų gentyse). Iš senųjų civilizacijų poliandrija buvo paplitusi šumerų, midų, spartiečių, senovės indų, šiaurės germanų gentyse.

Himalajuose jos reliktų aptinkama dar ir šiandien.

Vienintele santuoka būdavo retai, dažniausiai egzistavo kartu su kitomis porinės santuokos ir poligamijos formomis. Paprastai moteris išteka už vyresniojo brolio, kiti broliai, gyvenantys toje pačioje šeimoje, taip pat laikomi jos vyrais ir paeiliui su ja mylisi. Iš šios santuokos gimę vaikai laikomi vyriausiojo sūnaus - giminės tęsėjo - vaikais, dažnai virsta poliginandrija - kai keletas brolių sudaro grupinę santuoką su vyresniojo brolio žmonos seserimis. Kai kuriose gentyse, kur viešpatavo moterų teisė, moteris likdavo tėvų namuose, ten su ja paeiliui gyveno keli vyrai - dažniausiai ne broliai. Pasikeisdami sutuoktiniai palikdavo prie durų savo buvimo ženklą -tam tikrą lazdą ar drabužį, ir kiti sutuoktiniai negalėjo tuo metu lankyti užimtos žmonos.

Šiaurės Afrikos dykumos gentyse moteris vienu metu galėjo turėti keletą laikinų sutuoktinių, savo ruožtu vyrai turėdavo kelias žmonas skirtingose vietose.