PORNOGRAFIJA (gr. ponios - ištvirkėlis, prostitutė - grapho - rašau - ištvirkėlių literatūra), nepadorus, vulgarus, visuomenėje priimtas padorumo normas pažeidžiantis seksualinių jausmų ar veiksmų vaizdavimas ir tų vaizdų platinimas.

Pornografijos turinys ir ribos kinta priklausomai nuo to, kas konkrečioje visuomenėje ar socialinėje grupėje laikoma padoriu ir nepadoriu. Svarbiausioji pornografijos funkcija - žodžiu, raštu, garsu, vizualiniu vaizdu sužadinti seksualinį susijaudinimą, jos poveikis prilygsta afrodiziakams.

Pagal pateikimo būdą skiriama tekstinė pornografija (pasakojamoji literatūra), vaizdinė pornografija (tapyba, fotografija, nebylus kinas), garsinė pornografija (plokštelės, garso įrašo kasetės), taip pat mišrios rūšys (garsinis kinas, videojuostos, fotografijos su tekstu, komiksai).

Svarbiausieji pornografijos požymiai: siekimas seksualiai sujaudinti, seksualinės gyvenimo pusės sureikšminimas, tiesioginis ir detalus lytinių organų ir lytinio akto vaizdavimas. Pornografiniame mene seksualinių pojūčių ir veiksmų vaizdavimas yra pagrindinis dalykas, kitos gyvenimo sritys vaizduojamos tik tarp kitko ir dažniausiai atlieka pagalbines funkcijas - sujungia į daugiau ar mažiau nuoseklią grandinę pavienes seksualines scenas.

Nuogas žmogaus kūnas ir seksualinės scenos mene vaizduojamos nuo gilios senovės, tad pornografija, kaip ir erotikos, ištakos slypi istorijos priešaušryje. Pats terminas atsirado XVIII a., pasirodžius prancūzų rašytojo R. de la Bretono knygai "Pornografas, arba padoraus piliečio samprotavimai apie tikrąjį prostitucijos amoralumą". Knygoje aptariami klausimai, kuriuos tuometinė visuomenė laikė nepadoriais, todėl pirmasis knygos pavadinimo žodis tapo bendriniu, juo imta vadinti tai, kas laikyta seksualiai nepadoriu. Teisę spręsti, kas peržengia padorumo ribas, ilgą laiką turėjo bažnyčia Indexlibrorum prohibitorum), vėliau ji perduota jurisdikcijai. Kadangi krikščioniškoje kultūroje seksualinis gyvenimas apskritai buvo draudžiama (nepadori) tema, uždrausta buvo daugelis klasikinės literatūros, vaizduojamojo meno kūrinių: literatūroje - Petronijaus "Satyrikonas", Longo "Dafnis ir Chloja", Ovidijaus "Meilės menas", Bokačio "Dekameronas", vaizduojamajame mene siūlyta publikai rodyti senovės graikų skulptūras uždengus lyties organus.

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje prieš daugelį erotinės tematikos kūrinių buvo iškeltos bylos. Lietuvių kultūroje kaltinimų pornografiškumu buvo iškelta A. Škėmai ("Balta drobulė"), R. Gaveliui ("Vilniaus pokeris"), J. Ivanauskaitei ("Ragana ir lietus"), S. Krasauskui už grafikos darbus.

Laisvėjant papročiams, liberalėjant požiūriui į seksą, daugelis draudimų buvo atšaukti. Didžiausia šiuolaikinės jurisdikcijos problema nustatant požiūrį į pornografiją - kur yra padorumo ir nepadorumo riba, kada erotinis turinys tampa pornografija. Tuo atžvilgiu įdomi JAV jurisdikcijos požiūrio į pornografijos kaita. XIX a. pradžioje pornografija laikyta beveik visa, kas lietė seksualinius santykius ir ypač lytinį aktą - netgi mokslinė informacija apie seksą ir kontraceptines priemones.

Remiantis tokiu supratimu, JAV buvo uždrausta pardavinėti net seksologo H. Ellis'o knygą "Seksualinės psichologijos tyrimai". Lūžis įvyko 1933 m., kai teismas pripažino neteisėtu draudimą pardavinėti Niujorke Dž. Džoiso romaną "Ūlysas". Romanas legalizuotas remiantis tuo, kad jis sukurtas ne pornografiniais tikslais ir turi didelę literatūrinę vertę. 1957 m. JAV Aukščiausiasis teismas nustatė, kad pornografija laikytina produkcija, kurios pagrindinis tikslas - žadinti seksualinius jausmus, ir kuri pažeidžia šiuolaikinius visuomeninės moralės standartus. 1966 m. nagrinėjant klasikinio erotinės literatūros veikalo "Fani Hil" draudimą šis principas buvo papildytas: pornografija - tai erotinio pobūdžio, meninės, socialinės ir mokslinės vertės neturintis veikalas.

Taigi veikalo pornografiškumas nustatomas pagal tris kriterijus:
1. pagrindinė veikalo tema erotinė, jos pagrindinis tikslas - seksualinis jaudinimas;
2. erotinė tema atskleidžiama pažeidžiant bendruomenėje vyraujančias moralės nuostatas;
3. veikalas neturi reikšmingesnės literatūrinės, meninės, politinės ir mokslinės vertės.

1973 m. JAV Aukščiausiasis teismas pripažinęs, kad kiekvienoje bendruomenėje priimtos savos padorumo normos, paskelbė, kad teisė pripažinti veikalą pornografiniu suteikiama konkrečios bendruomenės teismui. Lietuvos įstatymuose taip pat numatyta baudžiamoji atsakomybė už gaminimą ir platinimą, tačiau griežtesni nustatymo kriterijai nenurodyti, todėl praktikoje jis retai taikomas.

Pastaruoju metu daugelyje Europos ir kai kuriose Amerikos šalyse skirstoma į dvi grupes. Pirmoji pavadinta švelniąja pornografija (angį. soft porno), antroji - kietąja (angl. hard porno). Švelnioji pornografija vaizduoja daugiau ar mažiau įprastas heteroseksualinių santykių formas. Daugelio seksologų nuomone, švelnioji nežaloja žmonių sąmonės, jauniems žmonėms ji gali atlikti savotišką seksualinio švietimo funkciją, vedusiems žmonėms - padeda praplėsti seksualinę techniką, padidina išradingumą ir sumažina seksualinės monotonijos pavojų, seniems žmonėms, kurių seksualinis potraukis blėsta, - tai efektyvus seksualinių jausmų sužadinimo būdas. 1981 m. "Psychology today" (JAV) apklausos duomenimis 92 apklaustų vyrų ir 72% moterų naudoja pornografinę produkciją seksualiniam susijaudinimui padidinti.

Pornografiniai videofilmai kartais naudojami gydant seksualinius sutrikimus, kai būtina dirbtinai padidinti seksualinį susijaudinimą, sužadinti vyrams erekciją.

Daugiausia pasipriešinimo ir kaltinimų sulaukia "kietoji pornografija". Tai homoseksualinius santykius, pedofiliją, sadizmą ir mazochizmą vaizduojantys literatūros kūriniai, fotografijos ir videofilmai. Kai kurie seksopedagogai tvirtina, jog "kietoji propaguoja prievartą, skatina žmogų nekreipti dėmesio į kito žmogaus jausmus, apsunkina prisitaikymą prie partnerio, didina agresyvumą.

Pornografijos priešininkai paprastai remiasi tokiais argumentais:
1. pornografija didina seksualinį aktyvumą;
2. skatina ištvirkimą, nekontroliuojamą seksualinę elgseną, vedybinę neištikimybę;
3. skatina seksualinius nusikaltimus. Empiriniai tyrimai patvirtino tik pirmąjį argumentą.

Pornografiniais vaizdais sužadinus seksualinį susijaudinimą, žmogus visą parą esti seksualiai aktyvesnis negu įprastai, tačiau tas aktyvumas gana nuosaikus, be to, jis reiškiasi anksčiau jam įprastomis formomis. Įprastų seksualinių santykių vaizdai jaudina labiau negu neįprastų, iškrypėliškų.

Tyrimai nepatvirtino pornografijos įtakos lytiniams nusikaltimams. 1966 m. buvo ištirta 1500 lytinių nusikaltėlių reakcijos į ir jos palygintos su 900 už kitus nusikaltimus teistų asmenų reakcijomis. Skirtumų tarp abiejų grupių reakcijų nenustatyta. 1961 m. panaikinus Danijoje baudžiamąją atsakomybę už pornografijos ir užplūdus rinką pornografinei produkcijai lytiniai nusikaltimai šalyje sumažėjo 25% Todėl kai kurie seksologai ir pedagogai daro išvadą, kad lytinių nusikaltimų skaičių didina ne priešingai, veiksniai, varžantys seksualinę raišką.

Daugiausiai ginčų ir diskusijų kelia žalingumas vaikams ir jaunimui. Daugelyje šalių vaikai ir paaugliai ypač stropiai saugomi nuo poveikio (pvz., jiems neparduodami bilietai į kino seansus, kur vaizduojami daugiau ar mažiau apnuoginti žmonės arba kur rodomos palyginti nekaltos lytinio akto preliudijos).

Paplitusi nuomonė, kad platina blogus seksualinio gyvenimo pavyzdžius, pratina jaunimą nekreipti dėmesio į emocinę lytinio gyvenimo pusę, partnerį vertinti tik kaip seksualinį objektą. Tačiau patikimų psichofiziologinių duomenų, patvirtinančių šias nuomones, nėra. Danų seksologo Elthammar'o tyrimai parodė, kad "kietosios scenos kelia suaugusiųjų pasibjaurėjimą bei protestą, o vaikams ir jaunimui tai nekelia neigiamų emocijų.

Seksologai nesutaria, kaip traktuoti šiuos rezultatus: ar kaip paauglių atsparumą blogoms įtakoms ar atvirkščiai, kaip imuniteto toms įtakoms stoką.