PROSTITUCIJA (lot. prostituire - apnuoginti, atimti garbę), moters ar vyro seksualinių paslaugų pardavimas daugeliui asmenų už pinigus ar kitokį materialinį atlyginimą.

Paprastai atlyginimas priklauso nuo to, kokiai "kokybės grupei" priklauso prostitutė ir kokių paslaugų iš jos reikalaujama. Vienokią kainą gali turėti paprastas vaginalinis aktas, kitokią - felacija, dar kitą - analinis aktas, aktas su mazochistiniais ar sadistiniais nukrypimais. Lytiniai santykiai grindžiami pirkimu pardavimu: klientai už tam tikrą sumą turi galimybę patirti seksualinį pasitenkinimą, prostitutė, tam tikram laikui atiduodama savo kūną klientui, už tai gauna atlyginimą. Todėl prostitucija dažnai vadinama kūno pardavimu.

Iš tiesų klientas santykiauja su prostitutės kūnu, o ne su asmenybe; pastarosios jis visai nepažįsta, arba pažįsta tik kaip seksualinį objektą, kurio paskirtis - tenkinti jo seksualinius poreikius. Kartais atsitinka, kad klientai prisiriša ar net įsimyli prostitutes, tačiau kol už "meilę" mokama, ji esti prostitucinė; prostituciniais santykiai nustoja buvę, jei abu partneriai pajunta viens kitam meilę, norą bendrauti (taip pat ir seksualiai) nepriklausomai nuo atlyginimo (taip atsitinka, nors ir nedažnai).

Prostituciniai lytiniai santykiai paplitę daug labiau negu tradicinė Neretai prostituciškai elgiasi išoriškai garbingi visuomenės nariai: vieni parsiduoda dėl karjeros, kiti - dėl dovanų, lengvatų, meilužio teikiamų materialinių paslaugų. Jei šeimoje nėra abipusės meilės, tačiau sutuoktiniai toliau gyvena kartu, bijodami prarasti sukauptą turtą, ryšius, gerą vardą - tokie santykiai moraline prasme yra prostituciniai. Todėl F. Engelso tezė, jog buržuazinė santuoka yra įteisinta prostitucija, gana tiksliai apibrėžia šeimos be gilesnių emocinių ryšių esmę.

Prostitucija kaip viena iš seksualinio gyvenimo reguliavimo formų priklauso nuo visuomenės socialinių santykių ir dorovinių nuostatų. Manoma, kad prostitucijos nebuvo pirmykštėje bendruomenėje, ji atsirado kartu su privatine nuosavybe ir jos padariniu - monoga-mine santuoka.

Monogamija reikalauja išsaugoti nekaltybę iki santuokos, o ištekėjus būti ištikima vyrui. Tai sutrikdo pusiausvyrą tarp seksualinių poreikių ir jų patenkinimo galimybių, prostitucija yra neišvengiamas griežtos monogaminės santuokos palydovas, savotiškas ventilis, per kurį "nuleidžiama" visuomenėje susikaupusi seksualinė įtampa.

Kiti prostituciją skatinantys socialiniai veiksniai yra: ekonominės krizės ir dalies žmonių iskurdimas, sustiprėjusi migracija (prostitucija labiausiai klesti stambiuose komunikacijos mazguose: uostuose, orouostuose, viešbučiuose, prie geležinkelio stočių ir pan.), vienišų vyrų grupių sutelkimas vienoje vietoje (kariuomenės įgulos).

Kai kurie etnologai aiškina, esą prostitucija atsirado ir visąlaik funkcionuoja ne tik dėl socialinių sąlygų, bet ir dėl biologinės bei psichologinės žmogaus prigimties.

Prostitutėmis dažniausiai tampa stipraus temperamento konfliktiškoje arba nepilnoje šeimoje užaugusios, frigidiškos, menko intelektualinio išsivystymo moterys. Prostitutės yra dažniausiai 16-30 metų amžiaus, daugumai - prostitucija yra pagrindinė profesija, kitoms, dažniausiai dirbančioms padavėjomis, viešbučio patarnautojomis, pardavėjomis, kirpėjomis - šalutinė profesija, būdas papildomai užsidirbti. Tiesioginės priežastys, dėl kurių moterys užsiima prostitucija yra labai įvairios. 15% moterų aiškina, esą profesiją pasirinkusios, kad galėtų "gražiai ir linksmai gyventi", 15% - iš smalsumo, 13% - nenorėdamos dirbti, 11% - norėdamos papildomai užsidirbti.

Prostitučių paslaugomis naudojasi daugiausia jauni vyrai iki 35 m. amžiaus (80%), iš kurių 25% sudaro vyrai iki 20 m. amžiaus. 60% prostitučių klientų - vedę vyrai. 32% vedusių vyrų aiškino, jog prostitučių paslaugomis naudojasi dėl ilgalaikės lytinės abstinencijos, 16% - iš smalsumo, 26% - dėl nepasitenkinimo lytiniu gyvenimu šeimoje, 25% - dėl girtumo. Kiti motyvai, skatinantys vyrus lankyti prostitutes: supaprastintas būdas patenkinti seksualinius poreikius (tai svarbu uždariems, bendrauti nemokantiems vyrams), noras paįvairinti seksualinį gyvenimą, sukaupti didesnį seksualinį patyrimą, patenkinti iškrypusius potraukius (su žmona ar "padoria" moterimi to dažniausiai nesiryžtama daryti).

Priklausomai nuo aptarnaujamos klientūros, atlyginimo dydžio ir būdo, veiklos teritorijos, skiriamos kelios prostitučių rūšys. Labiausiai paplitusios ir menkiausiai apmokamos vadinamosios "gatvinės" prostitutės. Ieškodamos klientų jos "šlifuoja" gatves, lūkuriuoja geležinkelio, autobusų stotyse, prie restoranų ir barų. Jos rengiasi ir dažosi taip, kad išsiskirtų iš kitų moterų, atkreiptų į save vyrų dėmesį, kad vyrai iš karto suvoktų, jog tai "perkama moteris", ir užmegzdami pažintį nejaustų baimės ar gėdos. Dalis "gatvinių" dirba savarankiškai, dalis - globojamos ir saugomos sutenerių. Suteneriai rūpinasi klientūra, saugo globotines nuo konkurenčių ir policijos, aprūpina gyvenamąja patalpa darbui. Jiems tenka nemaža dalis prostitutės pajamų. Dažnai prostitutės santykiai su suteneriu grindžiami baime ir prievarta, nors pasitaiko, kad jie gyvena kaip vyras ir žmona. "Gatvinės" klientus medžioja atvirai, todėl jas lengviau pastebi policija; šalyse, kur prostitucija uždrausta, per savo "karjerą" jos po keletą kartų sėdi kalėjimuose. Antrai kategorijai priklauso viešnamiuose (jei prostitucija šalyje legalizuota) ir landynėse (jei prostitucija uždrausta) dirbančios prostitutės. Viešnamiai yra oficialios įstaigos, turinčios iškabas, savitą reklamos sistemą. Viešnamiui paprastai vadovauja "madam", kuri yra ir svečių priėmėja, ir finansų tvarkytoja. Jai tenka apie pusė prostitutės pajamų. Viešnamiai ir landynės daugelyje šalių yra dalis plačios prostitucijos industrijos, kurią dažniausiai valdo mafijinės grupuotės, todėl viešnamių šeimininkės atiduoda dalį pajamų už apsaugą ir galimybę dirbti.

Trečioji kategorija - "telefoninės mergaitės" (angl. call girl). Tai mažiausiai pastebima ir geriausiai apmokama prostitučių kategorija. Vakarų šalyse jos lengvai randamos pagal skelbimus populiariuose erotiniuose žurnaluose.

"Gatvinės" ir viešnamių prostitutės dažniausiai kilusios iš žemiausių socialinių sluoksnių, o "telefoninės" - iš viduriniųjų sluoksnių. Neretai "telefoninė mergaitė" tampa kliento palydove, dalyvauja pasilinksminimuose, priimant svečius. Jos yra išrankesnės, aptarnauja ne kiekvieną, neretai turi keletą nuolatinių klientų. Lietuvoje veikianti industrija daugiau ar mažiau atitinka aukščiau aprašytą tarptautinę schemą.

Vyrų prostitucija

Vyrų prostitucija paplitusi kur kas mažiau negu moterų. Vyrai-prostitutės dažniausiai dirba panašiai kaip ir "telefoninės mergaitės". Jų klientės dažniausiai yra viena ar kelios pasiturinčios vidutinio amžiaus moterys, kurias jie lydi kelionėse, priėmimuose ir pan. Kur kas labiau paplitusi vyrų homoseksualų prostitucija. Homoseksualūs vyrai prostitutės dažniausiai dirba padavėjais gėjų restoranuose, baruose, pirtyse. Daugelis vyrų prostitučių gyvena ne vien iš prostitucinių pajamų. Mat vyrai skirtingai nuo moterų per parą gali atlikti tik keletą lytinių aktų, todėl gali aptarnauti daug mažiau klientų negu moterys. Kaip tik todėl prostitutėmis dirba daugiausiai jauni - 18-25 metų vyrai.

Kita vertus vyrų prostitučių paslaugos paprastai geriau apmokamos.

Prostitucija egzistuoja nuo seniausių laikų, todėl ne be pagrindo vadinama seniausia profesija. Beveik visuose kraštuose ir visais laikais prostitutės buvo smerkiamos ir niekinamos, su prostitucija kovojama įvairiais būdais. Kovą su prostitucija apsunkina tai, kad prostitucija nėra kriminalinis nusikaltimas, prostituciniais santykiais nei vienai šalių nepadaroma žalos: prostitutė gauna atlyginimą už "darbą", klientas - už pinigus seksualiai pasitenkina.

Daugelyje šalių prostitucija laikoma moraliniu nusikaltimu, manoma, kad prostitucija tvirkina jaunimą, griauna šeimas, platina venerines ligas bei narkomaniją, prostitucijos židiniai kartu esą ir kriminalinių nusikaltimų židiniai.

Istorija parodė, kad tiesioginis prostitucijos draudimas ir baudžiamoji atsakomybė dažniausiai neduoda laukiamų rezultatų. W. Bernsdorfas veikale "Prostitucijos sociologija" nustatė, kad visuomenės požiūris į prostituciją kinta pagal švytuoklės principą. Kai paplinta tiek, kad ima badyti akis, valdžia susigriebia ir priima griežtus ribojančius įstatymus; po to kurį laiką prostitucija tariamai sumažėja (iš tikrųjų - nueina į pogrindį), visuomenės ir valdžios dėmesys jai sumažėja, tada prostitucija iškyla į viešumą, ir t.t.

Istorijoje žinomi bandymai įkomponuoti į legalias visuomenines struktūras. Pvz., senovės Graikijoje, Judejoje, Finikijoje, Indijoje buvo legalizuota vadinamoji šventyklų prostitucija. Jose dirbančios prostitutės laikytos dievų nuosavybe, santykiaudami su jomis vyrai turėdavo įsivaizduoti susiliečia su dievų pasauliu. Senovės Graikijoje heteros, Japonijoje geišos, Viduramžių Europoje kurtizanės aptarnaudavo aukštesniuosius visuomenės sluoksnius. Daugelyje pirmykščių genčių buvo pripažįstama vadinamoji svečių prostitucija, kai atvykusiam svečiui šeimininkas siūlydavo žmoną ar dukterį.

Šiandien daugelyje šalių su kovojama įvairiai. Vienur taikomi prohibicijos įstatymai ir sąvadavimas (baudžiami), kitur prostitucija legalizuota, tačiau reglamentuojama įstatymais (ja galima užsiiminėti tik oficialiai įregistruotuose viešnamiuose, prostitutės privalo reguliariai tikrintis sveikatą, joms išduodami tam tikri pažymėjimai), dar kitur taikoma prostitucijos profilaktika ir kovojama ne su pačiu reiškiniu, o su jį sukeliančiomis priežastimis.

Lietuvoje prostitucija ir sąvadavimas baudžiami pagal įstatymą, tačiau nei baudžiamojoje, nei administracinėje teisėje nekonkretizuota prostitucijos sąvoka, todėl praktikoje nelengva atskirti nuo nebaudžiamų amoralių poelgių.