RAGANOS, liaudies tikėjimuose - moterys, turinčios ryšių su antgamtinėmis blogio jėgomis, velniais, demonais, mirusiųjų dvasiomis ir pan., iš jų semiančios galios.

Tikėjimas raganomis ypač paplito viduramžiais. Prielaidas atsirasti prietarams sudarė krikščionybės doktrina, pagal kurią moteris (Ieva) kalta dėl pirmosios nuodėmės, leidusi suvilioti save šėtonui. Manyta, kad moteris iš prigimties silpnesnė, nuodėmingesnė už vyrą, todėl velnias nori užvaldyti pasaulį ir vyrus pasitelkęs moterį. Raganomis tapdavo moterys, kurias suviliodavo ir su kuriomis lytiškai santykiaudavo velnias.

Kadangi velnias nevaisingas, jis priimdavo moters pavidalą ir suvedžiodavo vyrą, po to pasiversdavo vyru ir svetima sėkla apvaisindavo moterį. Iš šių santykių esą gimdavusios mišrios pusiau demonų, pusiau žmonių būtybės. Tikėta, kad vadinamosiose raganų puotose jos susitinka su velniais, jų metu vyksta nežabotos seksualinės orgijos. Raganų puotos esą rengiamos nuošalių kalnų viršūnėse (Lysa Gura Lenkijoje, Bloksbergas Vokietijoje).

Raganų įtaka buvo aiškinami kone visi seksualiniai sutrikimai, nelaimingi atsitikimai: vyrų impotencija, moterų nevaisingumas, nelaimingi gimdymai, sutuoktinio neištikimybė, staigus įsimylėjimas. Panašiais atvejais būdavo ieškoma raganos, kuri "užbūrė", "apžavėjo", "uždavė meilės gėrimo" ir pan. Raganos būdavo gaudomos, kankinamos, po to deginamos kaip velnio bendrininkės. Apytikriais skaičiavimais už raganavimą ir lytinius santykius su velniais "raganų medžioklės" amžiais nukankinta ir sudeginta nuo 5 iki 9 mln. moterų.