RELIGIJA IR SEKSAS. Pasaulyje nėra religijos, kuri vienaip ar kitaip neišreikštų požiūrio į seksualinį gyvenimą ir lytinį pasitenkinimą. Vienos religijos laiko seksualinį malonumą dieviškojo, amžinojo gyvenimo aidu ir laipteliu susiliejimo su juo (nirvanos) link, kitos vadina velnio pagunda ir todėl daugiau ar mažiau smerkia ir varžo.

Daugelyje pirmykščių politeistinių religijų seksualinis gyvenimas buvo religinių apeigų dalis. Pakantus, hedonistinis senovės graikų požiūris į seksualinį gyvenimą atsispindi mituose apie dievus; dievai, kaip ir mirtingieji, svetimoteriauja, praktikuoja įvairias sekso formas. Kai kurių dievų kultai susiję su orgijinėmis šventėmis. Kitose religijose su seksu susijusios iniciacijos (jaunuolių įšventinimo į suaugusius) apeigos. Kai kur prieš vedybas merginoms nekaltybę atimdavo žyniai, kurie būdavo laikomi "dievo atstovais" - tai taip pat religinio pobūdžio seksualinis paprotys. Minėtina ir sakralinė prostitucija, kai vyrai santykiaudavo su šventyklų prostitutėmis, ir šis aktas buvo laikomas suartėjimu su deivėmis. Bene prieštaringiausias didžiųjų monoteistinių pasaulio religijų požiūris į seksualinį gyvenimą. Beveik visos didžiosios religijos seksualinį gyvenimą sieja su dauginimusi ir šiuo atžvilgiu vertina teigiamai ("Veiskitės ir dauginkitės!" - toks judėjų Dievo priesakas Senajame testamente). Tačiau kitas seksualinio gyvenimo apraiškas daugelis religijų vertina skirtingai.

Judaizmas.Pagal judaizmo doktriną seksas yra natūrali organizmo funkcija, teikianti malonumą, kurio nereikia vengti. Judaizmas nevertina abstinencijos ir celibato, priešingai krikščionybei, laiko tai ne nuopelnu, o nusižengimu Dievui ir gamtai. Seksas atlieka dvi pagrindines funkcijas: pratęsia žmonių giminę ir stiprina ryšius tarp žmonių ("Negera žmogui būti vienam" - Senasis testamentas). Seksualinis gyvenimas santuokoje vertinamas palankiai, laikoma, kad žmona ne tik privalo teikti vyrui pasitenkinimą, bet ir pati turi teisę jį patirti. Žydų santuokos nuo seno labai patvarios palyginti su kitų tautybių žmonėmis. Skyrybų esti mažiau, nors akėjimas to nedraudžia. Santuokinis seksas vertinamas pozityviai, tačiau apskritai seksualinį gyvenimą reglamentuoja gana griežtos taisyklės. Pav., draudžiama suartėti per mėnesines ir vieną savaitę po jų. Per mėnesines moteris laikoma nešvaria, po jų per savaitę ji turi "apsivalyti". Šio papročio kilmė nežinoma, tačiau įdomu, kad draudimas santykiauti baigiasi kaip tik tuo metu, kai daugeliui moterų įvyksta ovuliacija. Po abstinencijos santykiaujama dažniau, be to, vyro sėkla esti labiau subrendusi, todėl draudimas paradoksaliai padeda didinti palikuonių skaičių. Kadangi pagrindinė sekso funkcija - dauginimasis, kitos seksualinės praktikos (masturbacija, nutrauktas lytinis aktas, analinis aktas ir kt.), kai sperma išsilieja ne į makštį, draudžiamos. Jei vyras praktikuoja tokius seksualinius veiksnius, laikoma, kad jis bergždžiai švaisto sėklą, atima galimybę gimti vaikams, o tai tolygu jų žudymui. Taip pat draudžiami nesantuokiniai lytiniai santykiai, homoseksualizmas. Taigi ortodoksinis judaizmas palankiai vertina seksualinį gyvenimą santuokoje, bet labai nepalankiai ir konservatyviai vertina seksualinę veiklą, nesusijusią su dauginimusi.

Islamas. Islamas vertina seksą pozityviai, Mahometas tvirtino, esą mylėjimasis, ypač santuokoje, yra vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Islamas pripažįsta daugpatystę ir konkubinatą, pranašas turėjo keletą žmonų. Celibatas laikomas nusižengimu Dievo tvarkai, apskritai lytinis asketizmas islamui nebūdingas. Islame bene ryškiausiai iš visų religijų įtvirtinta vyrų ir moterų nelygybė, tačiau moterys seksualiniame gyvenime turi tam tikras teises ir prerogatyvas. Seksas ne santuokoje (ar konkubinate) pripažįstamas nuodėme.

Induizmas.

Induizmas apibūdina Indijos pusiasalyje randamų mitologijų ir religinių praktikų visumą. Yra tikėjimų, kur seksas vertinamas labai palankiai, ir kur jis visiškai neigiamas. Induizme priimtini keturi gyvenimo siekiai. Kama - malonumų siekis, Artha - galios ir turto siekis, Dharma - tiesos ir teisybės siekis, Moksha - savęs neigimo ir išsivadavimo nirvanoje siekis. Karnos siekis laikomas normaliu, seksualinis aktyvumas vertinamas pozityviai (tą jrodo ir gausi Indijoje sukurta erotinė literatūra, ypač Kamasutra). Dharmos ir Mokshos keliai priešingai, yra labai griežti ir asketiški. Šiuos kelius pasirinkę siekia išsiveržti iš amžino atgimimų (reinkarnacijų) rato, kad galėtų susijungti su Absoliutu nirvanoje, todėl sąmoningai atsisako visų aistrų ir malonumų, siejančių žmogų su gyvenimu, taip pat ir sekso. Požiūrį į seksą lemia žmogaus gyvenimo kelio pasirinkimas, todėl induizmas aukštai vertina aktyvų seksualinį gyvenimą ir kartu - absoliutų asketizmą.

Krikščionybė perėmė didelę dalį judėjų pažiūrų į seksą, nes ji, kaip ir judaizmas, remiasi ir Senuoju Testamentu, tik ji dar labiau reglamentuoja seksualinį gyvenimą. Pagal krikščionybės doktriną priimtinas tik vedybinis seksas ir tik tuomet, kai juo siekiama pratęsti giminę. Santuoka sudaroma iki mirties, išskyrus atvejus, kai vienas sutuoktinių miršta anksčiau arba kai anksčiau sudaryta santuoka specialiu bažnyčios hierarcho nutarimu panaikinama. Seksualinis gyvenimas ne santuokoje smerkiamas, ikivedybiniai seksualiniai santykiai draudžiami net ir tuo atveju, jei pora apsisprendė tuoktis. Bažnyčia draudžia bet kokį dirbtinį gimstamumo reguliavimą - abortus, kontraceptines priemones. Apskritai kanoniniai krikščionybės tekstai niekur tiesiogiai sekso nesmerkia ir nelaiko jo nuodėme (jei tai santuokinis seksas), tačiau viduramžiais krikščionybės ideologija buvo gerokai suprimityvinta, ir tada pradėta smerkti seksą apskritai, tai esąs velnio gundymas, žmogaus atitraukimas nuo tarnavimo Dievui. Neigiamas požiūris į seksą susijęs ir su asketizmo filosofija: kovodamas su pagunda, atsisakydamas seksualinių malonumų žmogus kenčia, o kenčiantis žmogus kelia užuojautą, turi daugiau šansų pelnyti pomirtinį gyvenimą. Tuometinės religinės pažiūros stipriai veikė kultūros raidą, todėl Europos kultūroje ilgam įsigalėjo neigiamas požiūris į seksą apskritai. Dvasininkai privalėjo laikytis celibato. Neigiamas bažnyčios požiūris į daugelį sekso apraiškų ir šiandien varžo seksualinę elgseną ir jau¬seną. Nemaža žmonių vis dar tiki, kad seksas yra gėdingas, nuodėmingas dalykas, tai slopina lytinį potraukį, neleidžia visiškai atsiduoti jausmams. Be to, papročiai sutapatino tai, kas leistina, su tuo, kas įprasta, todėl neįprasti, retesni seksualiniai veiksmai taip pat laikomi gėdingais, nepadoriais. Dalis žmonių vienintele priimtina lytinio akto poza laiko vadinamąją misionierišką pozą - "vyras ant viršaus", kai kurios glamonės taip pat laikomos ištvirkimo ženklu. Pastaruoju metu pačioje bažnyčioje vyksta tiesioginiai ginčai dėl požiūrio į abortus, į kontraceptinių priemonių naudojimą, dėl celibato.