RITERIŠKUMAS, sin. riteriška meilė, egzaltuotas išrinktos moters, "širdies damos" garbinimas Viduramžiais, įgijęs damos kulto pavidalą ir su realia meile turintis nedaug bendro.

Širdies dama buvo laikoma riterio šaunumo ir galios rodikliu, kuo gražesnė, kilmingesnė dama, tuo "riteriškesnis" riteris, ir atvirkščiai, kuo narsesnis riteris, tuo garsesni jo žygiai bei pergalės, tuo daugiau garbės jo damai. Riterių garbės kodekse svarbiausiąją vietą užima žygdarbiai damos garbei ir jos šlovinimas. Riteris kovėsi dvikovose ir turnyruose prisegęs damos pirštinaitę prie šalmo ir pritvirtinęs prie skydo lentelę, kurioje surašytos damos dorybės. Riteriškos meilės papročiai buvo stipriai ritualizuoti. Siekdamas damos palankumo riteris keletą mėnesių rodydavo susižavėjimo ir platoniškos meilės ženklus, po to gaudavo teisę pabučiuoti damos ranką. Pagal griežtai nustatytas taisykles jis privalėjo užkariauti damos širdį ir artumą. Damos palankumas paprastai priklausė ne nuo individualių riterio savybių - grožio, patrauklumo, mokėjimo bendrauti, o nuo riteriškų nuopelnų, kario šlovės. Luominėje santvarkoje buvo vertinama ne žmogaus individualybė, o luominė padėtis. Ir šiandien riteriškumas moters akyse yra aukščiausia vyro dorybė, riteriškais bruožais laikomi narsumas, kilnumas, didžiadvasiškumas, platoniška meilė išrinktajai ir pasiaukojimas nereikalaujant greito atsako į savo jausmus.