SANTUOKA, savanoriška šeimyninė vyro (vyrų) ir moters (moterų) sąjunga, sudaryta dalyvaujant genties vadams, bažnyčios ar civilinės valdžios atstovams ir jų sutvirtinta.

Santuoka suteikia tam tikras jurisdikcijas ar papročių nustatytas teises sutuoktiniams ir jų vaikams. Iš dorovinių vertybių svarbiausios yra meilė, sutuoktinių ir tėvų pareiga, savitarpio pagalba ir pagarba.

Iš pradžių, "pirmykštės žmonių bandos" epochoje, kai formavosi žmogiški lytinių santykių mechanizmai, santuokos nebuvo, vyravo vadinamojo promiskuiteto santykiai, t. y. kiekviena tos bendruomenės moteris galėjo lytiškai santykiauti su visais vyrais, o kiekvienas vyras - su visomis moterimis. Žmogui būdingas noras būti lyderiu, taip pat ir pasirenkant seksualinį partnerį, sukeldavo konfliktus, trukdė ūkinę veiklą, todėl ilgainiui visuomenė ėmė taikyti draudimų, taisyklių sistemą, reglamentuojančią vedybinius santykius.

Pirmykštėje bendruomenėje atsiranda egzogaminė ir grupinės santuokos, kai visi vienos grupės vyrai galėjo lytiškai santykiauti su visomis kitos grupės moterimis. Kategoriškai drausti lytiniai santykiai genties viduje, pirmiausia tarp tėvų ir vaikų, artimų giminaičių. Atrodo, jog žmonės jau tada suvokė, kad šie draudimai mažina išsigimimus. Šioje santuokoje vaikai buvo visos genties, jais rūpinosi visi gentainiai. Vėliau atsirado porų, gyvenančių atskirai, išsivystė porinė santuoka, vienijanti jau tik vieną sutuoktinių porą. Porinės santuokos iš pradžių kūrėsi matriarchato, vėliau - patriarchato sąlygomis. Po to atsirado patriarchalinė šeima, o su ja ir monogaminė santuoka.

Kiekvienos visuomenės formacijos santuoka turėjo specifinių bruožų. Vergovinėje visuomenėje pripažįstama tik laisvųjų piliečių santuoka, o vergų sutuoktiniai ryšiai buvo laikomi sugyvenimu. Viduramžių Europoje visi turėjo tuoktis bažnyčioje, o baudžiauninkai galėjo tuoktis tik leidus feodalui. Pagal daugelio valstybių įstatymus dabar santuoka turi būti įregistruota tam tikrose valstybinėse įstaigose. Kai kuriose šalyse sudaromi vedybų kontraktai.