ŠEIMA, santuoka ar kraujo giminyste susieta maža žmonių grupė, kurios narius sieja bendra buitis, savitarpio pagalba ir moralinė atsakomybė.

Kaip pastovi bendrija atsirado suirus gimininei santvarkai. Pirmoji istorinė monogamijos forma - patriarchalinė šeima (valdė tėvas, sudarė jo palikuonys su jų žmonomis ir vaikais, taip pat namų vergai). Kapitalizmas sugriovė šeimos ryšį su namudine gamyba, šeima liko tik buities organizavimas. Daugelį šeimų ėmė sudaryti tik sutuoktiniai ir jų vaikai. Šeima yra ir visuomeninis institutas, ir maža socialinė grupė. Tai ne dviejų ar daugiau asmenų suma, o ypatingas darinys, turintis naujų savybių. Skiriamos pirminė (tėvų) ir antrinė (sutuoktinių) šeimos. Sutuoktinių šeima gali įsilieti į tėvų šeimą ar nuo jos atsiskirti. Santuoka ir šeima - ne tas pats, kaip ne tas pats - "būti susituokus" ir "gyventi viena šeima". Kalbant apie dviejų sąjungą, vadinamą Mūsų Namais, galvoje turimas ne butas, baldai ir kiti bendri namų apyvokos daiktai, kurie taip pat reikalingi, bet tai tik priemonė šeimai egzistuoti, o ne tikslas.

Pagrindinė šeimos funkcija - vyro ir moters santuokiniai poreikiai, tėvystė ir motinystė, vaikų auklėjimas. Šeima sukuria sąlygas susiformuoti vaikų pirminei socialinei orientacijai, todėl naujoji šeimos funkcija - didinti sutuoktinių socialinį aktyvumą, užmegzti glaudžius šeimos ir visuomenės, šeimos irvalstybės ryšius. Valstybė, savo ruožtu, siekia kurti ir stiprinti harmoningas šeimas, kuria institucijas, ruošiančias jaunimą santuokai, padeda vienišiems, norintiems sukurti šeimą ir t.t. Šeima taip pat sudaro sąlygas abiejų sutuoktinių visapusiškam išsivystymui.

Šeimos evoliucija, t. y. jos istorija ir vystymasis susideda iš tam tikrų fazių: nuo vedybinės adaptacijos (nuo santuokos įregistravimo iki vaiko gimimo) iki natūralios redukcijos, susijusios su jos narių išėjimu iš šeimos (suaugusių vaikų santuoka, vieno iš tėvų mirtis). Seksologija nagrinėja šeimą keliais požiūriais. Vedybinio kliringo teorija nagrinėja ne tik fizinio patrauklumo, materialinius, dvasinius, psichologinius veiksnius, bet atsižvelgia ir į sutuoktinių seksualinį suderinamumą, susijusį su jų lytine konstitucija ir lytinio elgesio modeliu. Pvz., seksualinių problemų gali kilti šeimoje, kur sutuoktinių lytinis elgesys (dėl moralinių ar religinių įsitikinimų) priešingas. Vyrams, dažniausiai jauniems, būdingas "vaidybinis" lytinio bendravimo modelis, kuris remiasi didžiausio priimtinumo principu ("sutuoktiniams viskas leidžiama"). Moterys dažniau laikosi puritoniško lytinio elgesio modelio. Optimaliai susiderins tie sutuoktiniai, kurių lytinio elgesio schemos vienodos ar labai panašios. Šeimos sveikata priklauso ne tik nuo seksualinio poreikio patenkinimo, bet ir nuo kitų funkcijų: ekonominės, demografinės, pedagoginės ir kt.

Urbanizacija ir seksualinė revoliucija pakeitė šeimos struktūrą, vyro ir žmonos funkcijas, padidino moters - motinos vaidmenį, pakeitė požiūrį į "šeimos galvą" ir kt. Vis labiau vertinamas psichologinis artimumas, intymumas tarp šeimos narių. Labai pasikeitė sutuoktinių seksualinis elgesys. Šiuolaikinis žmogus gyvena intensyvesnį lytinį gyvenimą negu jo protėviai. Labai padidėjo moterų seksualinis aktyvumas ir jų reikalavimai. Sumažėjo moterų, sergančių frigidiškumu ar anorgazmija. Vaikų ir paauglių lytiniam auklėjimui vis daugiau įtakos turi šeimos pedagoginė funkcija. Tėvų gyvenimas - pirmasis pavyzdys vaikui, kaip gali susiklostyti žmonių santykiai. Šeimai būdingi krizių laikotarpiai, veikiantys jos psichologinę atmosferą. Kai vaikų nėra, taip pat kyla konfliktinių situacijų, kartais besibaigiančių ištuoka. Normalūs lytiniai santykiai yra vienas iš šeimos tvarumo veiksnių.