SEKSAS (lot. sexus - lytis), psichinių reakcijų, jausmų, elgesio normų, susijusių su lytiniu potraukiu ir jo tenkinimu, visuma; lytiniai santykiai.

Biologinis žmogaus seksualumo pagrindas yra giminės pratęsimo instinktas, o jo konkrečios formos - lyčių funkcijų pasidalijimas, reprodukcinio ciklo ypatybės, meilinimosi ritualas, lytinio akto technika ir kt. Kartu su instinktyvia, organizmui genetiškai duota programa normaliai lytiškai elgtis išmokstama bendraujant su bendraamžiais, tėvais ir kt.

Žmogaus biologinę lytį sudaro keletas autonomiškų komponentų, susiformuojančių vystantis organizmui: chromosominė (genetinė) lytis, kuri nulemiama apvaisinimo metu; gonadinė lytis, nulemiama formuojantis vyriškoms ir moteriškoms lytinėms liaukoms; hormoninė gemalo lytis, nuo kurios priklauso lyties organų diferenciacija;

Morfologinė lytis, nulemiama vidaus reprodukcinių organų ir išorinių lyties organų sandaros; pubertatinė, t. y. susijusi su lytiniu brendimu; hormoninė lytis, atsakinga už antrinių lyties organų atsiradimą. Sutrikus bent vienai šios sistemos grandžiai, sutrinka lytinė funkcija. Hermafroditizmas).

Tačiau savaime biologinė lytis dar nepaverčia individo vyru ar moterimi ir negarantuoja, kad lytinis elgesys bus adekvatus. Turi būti atitinkama psichoseksualinė identifikacija, žmogus turi suvokti savo lytinę priklausomybę ir išmokti atitinkamą, vyrišką ar moterišką, vaidmenį. Vėliau, lytiškai bręstant, paaugliui atsiranda atitinkami seksualiniai interesai, potraukis priešingai lyčiai.

Labai svarbi aplinkos, bendraamžių įtaka. Normaliai vystantis, lyties biologinės ir psichologinės charakteristikos sutampa, vystosi viena kryptimi. Tačiau pasitaiko, kad jos išsiskiria (kai dėl nepakankamai išsivysčiusių genitalijų neteisingai nustatoma kūdikio lytis arba kai atsilieka paauglio lytinis brendimas).

Žmonių seksualinės elgsenos tyrimai parodė, kad evoliucijos eigoje susiformavo tam tikra seksualinių signalų sistema, kurios tikslas - padėti suartėti skirtingų lyčių asmenims.

Vienos lyties organizmas įvairiais būdais (flirtas, koketavimas) signalizuoja kitai lyčiai (nebūtinai vienam asmeniui) apie pasirengimą seksualiniam kontaktui. Jei kitos lyties atstovas tuos signalus "priima" ir taip pat rodo daugiau ar mažiau aiškų norą "kontaktuoti", tai pirmojo asmens pastangos nukrypsta jau į konkretų jo "signalus" priėmusį asmenį. Seksualinių "signalų" mechanizmas veikia ir gyvūnijos pasaulyje, tačiau žmogiškieji seksualiniai signalai daug įvairesni, sutaurinti, pritaikyti ne tik prie gamtinių, bet ir prie socialinių bei kultūrinių sąlygų.

Viena iš žmogaus seksualumo ypatybių yra tai, kad išgyvenimai, susiję su lytinio poreikio tenkinimu, atskirti nuo pirminio biologinio tikslo - giminės pratęsimo. Tai sudarė prielaidas sužmoginti lytinį jausmą, paprastą lytinį potraukį paversti žmonių meile, kai vyro ir moters santykiai ne tik pratęsia giminę, bet ir suteikia laimę artimai dvasiškai bendrauti. Todėl yra daugybė žmogaus seksualumo formų. Viena iš jų - "pavaduojantis" seksas, kai orgazmas sukeliamas dirbtinai, be lytinio akto, jaudinant partnerio genitalijas, arba visai be partnerio (masturbacija). Žmogaus vaizduotė gali erotizuoti kiekvieną realų ar idealų objektą.

Seksas - kultūros sudėtinė dalis, kuri, iš vienos pusės, išreiškia, apibendrina ir simbolizuoja, o iš kitos - nukreipia ir koordinuoja daugybę seksualumo apraiškų.

Žmonių visuomenė turi lytinės moralės normų sistemą, kuri reguliuoja lyčių tarpusavio santykius. Jau seniausios civilizacijos žinojo įvairias seksualinio gyvenimo formas, kai kurioms buvo pritariama, jos net buvo paverstos kultūros simboliais, o kitos smerkiamos ir draudžiamos. Seksualinis gyvenimas darėsi sudėtingesnis. Viduramžiais Europoje į seksą buvo žiūrima dvejopai. Krikščioniškoji moralė iš principo antiseksuali; visa, kas kūniška, ji laiko nuodėme, jos idealas - susilaikymas, net santuokoje seksas reikalingas tik giminei pratęsti. Tačiau buitinėje plotmėje viduramžių kultūra labai pakanti seksualumui, nes suvokė jį kaip normalų ir natūralų žmogiškosios būties aspektą.

Renesanso epochoje humanistai reabilitavo žmogaus teisę į kūnišką pasitenkinimą, erotika vėl užėmė savo vietą oficialiojoje kultūroje. XIX a. religinė puritoniškoji moralė sukuria antiseksualių nuostatų sistemą, kur seksualinis gyvenimas laikomas ne tik nuodėmingu, bet ir trukdančiu darbui bei verslui. Seksas daugelio žmonių asocijuojamas su kaltės jausmu, nueina į "pogrindį", o tai sukelia neurozes.

Z. Freudas šiuos prieštaravimus užfiksavo savo klinikinėje praktikoje ir apibendrino teoriškai. Ypač sunki buvo moterų padėtis, todėl plito frigidiškumas. Oficialios santuokos šaltumą kompensuodavo prostitucija. XX a. viduryje ėmė didėti jaunimo nepriklausomybė nuo tėvų, paspartėjo paauglių lytinis brendimas (akceleracija), moterys ėmė aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime, jos įgijo daugiau ar mažiau lygias teises su vyrais, paplito racionalus požiūris į seksą, atsirado veiksmingų kontraceptinių priemonių. Visa tai liberalizavo lytinę moralę ir silpnino "dvigubą standartą" (skirtingas vyrų ir moterų elgesio normas). Tai turėjo ir neigiamų padarinių - atsirado vartotojiškas požiūris į seksą, susvetimėjimas, komercinis erotizmas, pornografija, susilpnėjo šeimos tvarumas.

Vartotojiškas požiūris į seksą, skatindamas "laisvę" nuo atsakomybės ar rimtos meilės, deindividualizuoja lytinius santykius ir sukelia emocinę tuštumą. Seksualinio gyvenimo formos priklauso ir nuo amžiaus. Atitinkama psichoseksualinė orientacija susiformuoja dar prieš lytinį subrendimą. Lytinio brendimo laikotarpiu atsiranda stiprus lytinis potraukis. Hormonų veikla ir pilnos sėklinės pūslelės didina paauglių berniukų lytinį susijaudinamumą (jaunuoliškas hiperseksualumas), jiems prasideda pirmieji sėklos išsiveržimai, atsiranda erotinės fantazijos ir žaidimai.

Tačiau paauglių erotiniai siekiai ir emocinės šilumos bei kontaktų poreikis dažnai nesutampa, todėl lytinis potraukis gali nukrypti į savosios lyties žmones. Jaunuolių meilė psichologiškai artima draugystei, kuri yra pirmoji žmogiškojo intymumo forma. Mergaitės subręsta 1,5-2 metais anksčiau, erotinis potraukis joms atsiranda vėliau, todėl domėjimąsi berniukais jos neretai suvokia kaip draugystės poreikį.

Skiriasi ir suaugusiųjų vyrų bei moterų seksualumas. Brandaus seksualumo laikotarpiu lytinis aktyvumas stabilizuojasi, jį lemia lytinė konstitucija, moralinės psichologinės nuostatos ir gyvenimo sąlygos (ypač svarbi santuoka, nes tik joje seksualinis gyvenimas yra reguliarus). Involiuciniu laikotarpiu lytinis aktyvumas mažėja; lytinį aktą gali atlikti apie 75% 60-mečių, apie 30% 70-mečių ir 14-20% 80-mečių vyrų. Su amžiumi susijusius moterų seksualinio aktyvumo pokyčius pastebėti sunkiau. Kiekvieno žmogaus seksualines ypatybes lemia jo genetinės, harmoninės, nervinės ir asmeninės savybės, todėl tai, kas normalu ir natūralu vienam, kitam gali būti nenormalu ir nenatūralu. Stiprios lytinės konstitucijos žmonės anksčiau pradeda lytinį gyvenimą, jis intensyvus ir ilgiau trunka. Tačiau lytinių išgyvenimų emocinis atspalvis ir pasitenkinimo intensyvumas priklauso ne tiek nuo fiziologinės potencijos, kiek nuo asmenybės tipo, bendro emocinio jausmingumo ir pan. Daugelio seksualinių problemų šaknys taip pat yra psichologinės (emocinis šaltumas, nekomunikabilumas, nesugebėjimas palaikyti ilgalaikius ryšius), kurias savo ruožtu lemia auklėjimas (santykiai su tėvais, emocinis klimatas šeimoje, bendraamžiai ir santykiai su jais).

Sveiko seksualumo formavimas - sudėtingas ir prieštaringas procesas kultūros raidoje. Žmogus sukūrė nemaža pavaduojančio sekso formų ir seksualinių simbolių (jais gali būti atvaizdai, nuogumas, intymūs aprangos daiktai ir kt.).

Normaliomis sąlygomis jie atlieka teigiamą vaidmenį, provokuodami ir stiprindami lytinį potraukį, įtraukdami į seksualumo sferą visus žmogaus pojūčius. Tai skatina ir turtina meilės išgyvenimus. Tačiau kai pavaduojančios formos užsifiksuoja ilgam ir tampa vienintelės, jos gali virsti lytiniais nukrypimais ir net perversijomis.

Visuose gyvenimo etapuose seksualinis aktyvumas susijęs su kita asmenybės raiška. Seksualinio saiko praradimas dažnai yra bendros gyvenimo disharmonijos simptomas, tai bandymas kompensuoti nepasisekimus kitose veiklos srityse. Nesklandus lytinis gyvenimas savo ruožtu kelia depresijas, mažina bendrą gyvybinę energiją, taip pat skatina asocialius poelgius, lytinius nusikaltimus.