SEKSOLOGIJA (lot. sexus + gr. logos - mokslas, sąvoka), mokslo šaka, tirianti lytinius santykius fiziologiniu, psichologiniu ir socialiniu aspektu.

Žmogaus gyvenimą sąlygiškai galima suskirstyti į keturias sferas: darbas, poilsis ir pramogos, šeima ir santuoka, lytinis gyvenimas. Seksologija nagrinėja pastarąją sferą, tačiau neišvengiamai turi atsižvelgti į kitas, nes visos tarpusavyje susijusios. Darbo pobūdis ir profesiniai santykiai, pramogos ir poilsis, santykiai šeimoje ir su giminaičiais daro didelę įtaką seksualiniam gyvenimui, kita vertus, laimingas ar nenusisekęs lytinis gyvenimas tiesiogiai veikia žmogaus savijautą, jo produktyvumą, santykių su aplinkiniais darnumą.

Kaip tik todėl seksologija integruoja daugelio kitų mokslo šakų žinias: biologijos, medicinos, psichologijos, sociologijos, istorijos, filosofijos, pedagogikos ir kt.

Pastaruoju metu seksologija vis daugiau tampa mokslu, tiriančiu ne tiek pačius seksualinius santykius bei jų sutrikimus, kiek žmonių tarpusavio bendravimą, nes seksualinė elgsena bei jausmai gali būti teisingai vertinami ir gydomi tik žinant žmogaus savijautą lemiančią ryšių su kitais žmonėmis visumą. Šis seksologijos aspektas itin svarbus šiandien, kai dėl urbanizacijos, naujų telekomunikacinių galimybių žmogaus gyvenimas pasikeitė iš ėmės: atsiranda gausybė ryšių vis su kitais žmonėmis, tačiau kuo jų daugiau, tuo labiau jie formalizuoti, paviršutiniški, tuo vienišesnis žmogus.

Ir anksčiau, ir dabar seksologija vystosi sunkiomis sąlygomis. Seksualinis gyvenimas ilgai buvo laikomas tabu, bandymus moksliškai tirti intymiąją gyvenimo sferą kiekvienąkart atakuodavo konservatyvioji visuomenės dalis. Todėl seksualinę sferą supa tiek daug prietarų, klaidingų vaizdinių, mitų. Tirti seksualinį gyvenimą sunku ir dėl to, kad jis paprastai slepiamas nuo trečiųjų akių, apie jį gėdijamasi kalbėti, be to, egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp garsiai reiškiamų žmogaus pažiūrų ir tikrojo seksualinio elgesio. Nepaisant sunkumų sukaupė daug žinių apie lyčių santykius, ji ne tik tiria ir gydo lytinę sveikatą, bet ir padeda žmogui pagerinti savo gyvenimo kokybę, pajusti gyvenimo prasmę.

Kaip nuosekli žinių sistema, kaip mokslas susiformavo tik XX a. pradžioje, tačiau seksualinės žinios buvo kaupiamos nuo žilos senovės. Seksologijos istorijoje skiriami keturi etapai: prieištorinis etapas, apie kurį žinoma labai nedaug; stebėjimų ir spėliojimų periodas, kuris baigėsi XIX a. pradžioje; empirinių seksualinių žinių kaupimo laikotarpis; seksualinių žinių teorinio apibendrinimo ir tapsmo savarankiška moksline šaka laikotarpis.

Priešistorinis laikotarpis

Ankstyviausieji žmonijos kultūros paminklai - piešiniai olose, skulptūros, istoriniais laikais užfiksuoti mitai ir kultai rodo, kad lyčių skirtumai jau tuo metu žmogaus buvo suvokiami ir bandomi paaiškinti. Tuo metu seksualinis elgesys mitologiškai buvo siejamas su vaisingumu ir derlingumu, vadinasi, ir žmogaus kaip biologinės rūšies išlikimu. Pirmykštis žmogus garbino pilną kūną ryškiai išreikštais antriniais lytiniais požymiais. Seksualiniai kontaktai vaizduojami rituališkai, piešiniai turėjo magiškąją funkciją - jie turėjo padidinti gamtos ir žmogaus vaisingumą, padėti žmogui medžioklėje. Iš to laikotarpio (100 000 - 8000 m. pr. Kr.) žinomos lytinio akto poros sėdint, taip pat simboliniai lytiniai aktai - moteris su falu.

Tuo metu žmogus dar nesiejo žmogaus gimimo su lytiniu aktu, todėl daugelis aukščiausių dievybių vaizduojami dvilyčiais, t. y. gimdančiais patys iš savęs.

Seksualinių žinių empirinio kaupimo laikotarpis

Ankstyvojo istorinio laikotarpio duomenys iš Europos, Egipto, Kinijos, Indijos kultūrų rodo, kad jau tuomet bandyta suvokti sekso vertę, klasifikuoti seksualinės elgsenos tipus. Vertingiausi iš to laikotarpio seksualinių papročių aprašymai mituose ir seniausiuose epuose.

Seksualumo sampratą lėmė miti¬nė pasaulėjauta: daugelis lyties organų, seksualinių funkcijų ir nukrypimų pavadinta mitologijos veikėjų vardais. Pvz., klitorio pavadinimas kildinamas iš senovės graikų mito, pagal kurį Clitoris buvo Mismidono duktė, - tokio mažo ūgio, kad Dzeusas, norėdamas su ja suartėti, pasivertė skruzdėle; daugelyje kalbų gakta vadinama Veneros kalvele. Ypač daug mitologijos vardų ir sąvokų panaudota psichoanalizės teorijoje (Edipo kompleksas. Elektros kompleksas). Senovės filosofai seksualinę sferą daugiausiai vertino ne fiziologiniu, o etiniu aspektu. Pvz., Platonas skyrė keturis meilės lygius ir kartu etapus: fizinė, erotinė meilė, susižavėjimas išoriniu grožiu yra aukščiausios meilės formos - dvasinės meilės ir dvasinio susiliejimo - etapai. Platoniškos meilės samprata, pagal kurią dvasinė meilė be fizinės meilės elementų esanti aukščiausia meilės forma - tai viduramžiais atsiradęs Platono mokymo supaprastinimas. Hipokratas mokė, kad dažnas mylėjimasis stiprina ir didina vyro varpą, o susilaikymas ją mažina. Pagal jį spermą sukaupia visas žmogaus organizmas, daugiausiai - galva, todėl spermą jis laiko svarbiausia gyvybine organizmo medžiaga. Gilią senovę siekia kai kurie seksualiniai papročiai - apipjaustymas (Egipte - 2000 m. pr. Kr.), infibulacija, taip pat naudoti mechaniniai seksualiniai instrumentai - dirbtinės varpos.

Daugelyje kultūrų sukurti "meilės meno" traktatai. V a. indų poetas Vatsyajana parašė "Kama-sutrą" - meilės meno ir seksualinių papročių knygą. Joje charakterizuoti keturi vyrų ir moterų tipai, skiriami pagal lyties organų dydj, seksualinę potenciją, veido bruožus, kvapus ir plaukus, taip pat aprašyta daug lytinio akto pozų. "Ka-ma-sutroje" sistematizuoti ilgaamžiai stebėjimai, joje daug naudingų patarimų, tačiau ją tik iš dalies galima vadinti mokslo veikalu. XI a. arabų mokslininkas Avicena parašė veikalą "Medicinos kanonas", kuriame aprašė lyties organus, spermos atsiradimą, erekcijos mechanizmą, mylėjimosi naudą ir žalą, lytinius sutrikimus. Viduramžiais susiformavo griežtai neigiamas požiūris į seksą. Lytinio potraukio tramdymas laikytas aukšto dorovingumo požymiu.

Daugelyje Europos šalių už seksualinius nukrypimus taikytos žiaurios bausmės - iki mirties bausmės. Seksualinis potraukis laikytas "velnišku", manyta, kad velnias siekia užkariauti pasaulį pasinaudodamas šia žmogaus silpnybe.

XVI a. buvo parašytas "mokslinis veikalas", bandęs paaiškinti, kokie vaikai gimsta iš velnio ir raganos suartėjimo. Griežtą požiūrį į seksualumą atspindi ir kai kurie to laikotarpio papročiai. Plačiai paplito "nekaltybės spynos". Tai diržai, juostos iš odos ar metalo, kuriomis pavydūs vyrai juosdavo ir užrakindavo žmonos vulvą, kad ji negalėtų santykiauti su kitais vyrais arba masturbuotis. Pirmą kartą paminėti XII a. ir naudoti net iki XX a. pradžios. Nepaisant sunkių sąlygų, ir tuo metu seksualinė sfera bandyta tirti moksliškai. XVII a. R. Graaf as įrodė, kad kiaušinėliai subręsta kiaušidėse, o A. Leeuven-hoek'as aprašė spermijus vyro spermoje. Garsus gamtininkas G. Buffon'as gana tiksliai aprašė dauginimosi procesą. Biologų ir gamtininkų pastangomis, pamažu išaiškinti apvaisinimo, dauginimosi, žmonių evoliucijos procesai.

Empirinių seksualinių žinių kaupimo laikotarpis

Apima XIX a., kai buvo sukurti seksologijos pagrindai, bet ji dar nebuvo laikoma savarankiška mokslo šaka. XIX a. įvairūs mokslai pradėjo nuosekliai tirti seksualinius klausimus. Psichiatrai ir neurologai (Kraft-Ebing'as, Charco, Magnan) ištyrė ir aprašė daug seksualinės patologijos atvejų. Etnologai (Long'as, Boas, Hordoon'as) aprašė daugelio pirmykščių genčių seksualinius papročius bei elgseną, santuokos formas, giminystės ryšius. Jų darbai išryškino seksualinės elgsenos įvairovę pasaulyje ir padėjo suvokti kultūrinių bei seksualinių normų sąlygiškumą. Seksualines žinias gilino grožinė ir autobiografinė literatūra, pvz., markizo de Sado ir L. Sacher-Mazocho romanai (jų vardais pavadinti seksualiniai nukrypimai - sadizmas ir mazochizmas).

Tapsmo savarankiška moksline disciplina laikotarpis

XX a. trečiajame dešimtmetyje seksologija išsiskyrė iš kitų mokslų ir tapo savarankišku mokslu. Tik XX a. visuomenė aiškiai suvokė seksualinių žinių poreikį. Tiesa, ir šiandien seksologijai tenka įveikti kai kurių visuomenės sluoksnių neigiamą požiūrį į seksą bei jį tiriančius žmones. Nuoseklių seksologijos tyrimų paprastai imdavosi gydytojai psichiatrai, dažnai susidurdavę su seksualinės patalogijos atvejais ir ieškodami efektyvių gydymo būdų. XX a. penktajame dešimtmetyje pradėti statistiniai sociologiniai seksualinės elgsenos tyrimai (A. Kinsey), o septintajame dešimtmetyje - laboratoriniai seksualinių reakcijų tyrimai (VV. Masters ir V. Johnson).