SEKSOPATOLOGIJA (lot. sems + pathologia - liguistų būsenų mokslas), 1. mokslas apie visuotinai pripažintas normas pažeidžiančią seksualinę elgseną ir jos gydymą, arba mokslas apie seksualines perversijas.

Vienas svarbiausių uždavinių - nustatyti, kas yra seksualinė norma ir kas - nukrypimas nuo jos, seksualinis iškrypimas.

Kadangi moralė ir papročiai (taip pat ir seksualiniai papročiai) istoriškai keičiasi, keičiasi ir normos supratimas. Seksualinė norma gali būti nustatoma moralės, medicinos, statistikos pagrindu. Moralinė norma nėra pastovi sąvoka, ji atspindi besikeičiant; gyvenimą ir papročius, kurie kiekvienoje šalyje vis kitokie, todėl pagal moralės normas skirstyti elgseną į normalią ir nenormalią netikslu. Pagal medicininę normą normalu yra tai, kas sveika ir kas nekenkia partnerio sveikatai.

Šiuolaikinėje seksopatologijoje nustatant perversinius (iškrypėliškus) elgsenos tipus daugiausia remiamasi medicininės normos samprata. Pagal statistinę normą normalu tai, ką praktikuoja dauguma gyventojų ir nenormalu tai, ką praktikuoja mažuma. XX a. antrosios pusės seksologijos tyrimai parodė, kad moralinė norma dažnai nesutampa su statistine; "nenormaliai" elgiasi daug daugiau žmonių negu iki tol manyta. Apskritai seksualinės normos sąlygiškumas itin išryškėja palyginus skirtingų istorinių epochų ir skirtingų šalių požiūrį į tuos pačius seksualinės elgsenos tipus. Pvz., senovės Graikijoje homoseksualizmas ir pedofilija nebuvo smerkiami, manyta, jog homoseksualiniai mokytojo ir mokinio santykiai padeda pastarajam sėkmingiau perimti mokytojo žinias bei patirtį; mokinio tėvai netgi didžiuodavosi, jei sūnų pamildavo ir priimdavo mokiniu senas išmintingas mokytojas.

XIX a. ir homoseksualizmas, ir pedofilija laikyti iškrypimais ir baudžiami. Apibrėžimas "patologiška (liguista) seksualinė elgsena" ne visuomet reiškia ligą, kurią reikia gydyti. Liga yra tai, kas kelia skausmą ir gresia gyvybei, o seksualiniai nukrypimai patys savaime nekelia žmogui nemalonių fiziologinių pojūčių, išskyrus nemalonią būtinybę prisitaikyti prie socialinio gyvenimo taisyklių, - priešingu atveju gali grėsti izoliavimo nuo visuomenės pavojus. Taigi sąvoka "seksualinė patologija" yra sąlygiška, skirtingose epochose patologiškais buvo laikomi ir bandomi gydyti vis kitokie elgsenos modeliai. Viduramžiais iškrypimais ir nuodėmėmis laikytos visos lytinio santykiavimo formos, kurios skyrėsi nuo koituso. XIX a. šioms "nuodėmėms" suteiktas medicininis pavidalas: jos pavadintos ligomis ir bandytos gydyti. Šiuolaikinės seksopatologijos požiūriu perversijos išgydomos tik retais atvejais, dažniausiai stengiamasi padėti pacientui neskausmingai prisitaikyti prie visuomenėje dominuojančio gyvenimo būdo.