SEKSOTERAPIJA (lot. sexus + gr. therapeia - gydymas), funkcinių seksualinių sutrikimų gydymo metodai.

Susideda iš dviejų dalių: farmakologinio gydymo ir psichoterapijos. Nuo kitų gydymo metodų skiriasi pirmiausia tuo, kad gydymas individualus, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju seksoterapeutas turi taikyti individualius, tik šiam pacientui tinkamus terapijos būdus, nes kiekvienas seksualinis sutrikimas yra individualus, jį paprastai sukelia nepasikartojantys veiksniai bei atitinkamos jų kombinacijos.

Kita sėkmingo gydymo prielaida - seksoterapeuto gebėjimas įsijausti į paciento savijautą, sukelti tikėjimą pacientui. Be pasitikėjimo, nuoširdumo, atvirumo seansai paprastai baigiasi nesėkme. Seksualinė pagalba teikiama trimis būdais: paaiškinimu, patarimu ir terapija. Paaiškinimo pakanka žmonėms, kurie kreipiasi patarimo palyginti paprastais klausimais, stokodami seksualinių žinių, abejodami, ar jų seksualiniai įpročiai "geri", "normalūs". Prašoma patarti, kokia seksualinė technika, lytinio akto poza "geriausia", vyrai ir moterys, kurių potencija didesnė negu partnerių, nori pasitikrinti, ar jie neserga hiperseksualumu, kai kurie nori išsiaiškinti, ar naktinės poliucijos, rytinė erekcija yra normalūs reiškiniai. Gerėjant seksualiniam auklėjimui, leidžiant daugiau knygų seksualine tematika tokių seksoterapeuto lankytojų mažėja. Patarimai teikiami žmonėms, turintiems seksualinių problemų, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių (pvz., pacientas gyveno toli nuo seksoterapeuto, gydymo seansuose atsisako dalyvauti seksualinis partneris) neįmanoma išspręsti seksoterapijos metodais. Kartais, dažniausiai seksualinių nukrypimų atvejais, kai jų neįmanoma išgydyti, pacientui patariama, kaip prisitaikyti prie socialinio gyvenimo. Žmogui paaiškinama, kodėl jo nukrypimas neišgydomas (kad jis nevargtų lankydamas kitus seksoterapeutus), ir patariama, kaip elgtis, kad nukrypimas keltų kuo mažiau problemų. Terapijos metodai taikomi tik tada, kai seksualinių sutrikimų neįmanoma kitaip išgydyti.

Vaistams seksoterapijai paprastai skiriamas pagalbinis vaidmuo, kartu su jais taikomi psichoterapijos metodai, tačiau kai kuriais atvejais be jų neįmanoma apsieiti.

Judrios, greitai besikeičiančios psichikos žmonėms skiriamos nedidelės dozės trankvilizatorių, stipriai suvaržytos psichikos žmonėms skiriami psichotoniniai vaistai. Jei kraujo spaudimas žemas, rekomenduojami spaudimą didinantys vaistai (pvz., sergant erekcijos sutrikimais). Jei sumažėja lytinis potraukis, rekomenduojami johimbino preparatai (afrodiziaka), kurie didina seksualinį jautrumą, gerina lyties organų aprūpinimą krauju. Lytinį potraukį didina androgeniniai vaistai, tačiau nerekomenduojama jų ilgiau vartoti vyriškos lytinės konstitucijos moterims, nes tai gali sukelti virilizaciją.

Saikingai, su didesnėmis pertraukomis vartojami androgenai dažniausiai gerokai padidina moterų seksualinį potraukį ir aktyvumą. Androgenai taip pat rekomenduojami pagyvenusiems vyrams, jie ne tik didina seksualinį potraukį, bet ir gerina bendrą savijautą. Sergant hiperseksualizmu, taip pat kai kuriomis perversijomis, kurių neįmanoma išgydyti (pvz., ekshibiocionizmu), naudojami potenciją mažinantys vaistai - cyproterona-cetatas. Be tiesioginio poveikio vaistai neretai duoda papildomą sugestyvų efektą - pacientas tiki vaistų galia. Be vaistų naudojami psichoterapijos metodai: pokalbis, elgsenos terapija, bendravimo terapija, autogeninis treniravimas (savijtaiga), grupinė terapija, psichoanalizės seansai (plačiau - psichoterapija, specialios psichoterapijos programos).