SEKSUALINĖ ETIKA (iš gr. ethos - papročiai, būdas), filosofijos disciplina, nagrinėjanti moralės formavimąsi ir funkcionavimą.

Seksualinė etika tyrinėja moralinius vertinimus ir normas (rekomendacijas ir draudimus), priimtas tik tam tikroje epochoje ir visuomenėje (aprašomoji arba sociologinė), taip pat nustato, kaip žmonės turi elgtis, kokios elgesio normos privalomos, kurios laikytinos moraliomis, o kurios - smerktinomis (normatyvinė seksualinė etika).

Normatyvinė ne tik formuluoja elgesio principus ir normas, bet ir siekia teoriškai juos pagrįsti. Mokslinis normatyvinės - pagrįstumas dažnai esti abejotinas. Dauguma seksualinio gyvenimo tyrinėtojų paprastai labiau domisi tuo, kokias normas žmonės pripažįsta ir kaip iš tikrųjų elgiasi, vengdami formuluoti privalomas seksualinio elgesio normas. To negali išvengti etikos kryptis, nustatanti seksualinio auklėjimo principus. Auklėtojui svarbu žinoti ne tik tai, kokios seksualinio elgesio normos pripažįstamos visuomenėje, bet ir kuo grindžiamas tas pripažinimas. Remdamasis duomenimis, auklėtojas gali daryti išvadas, kurios moralinės normos paseno ir turi būti keičiamos, o kurias reikia tęsti ir stiprinti. Aprašomosios duomenys paprastai nėra pakankamas pagrindas formuluoti seksualinio auklėjimo principus, nes faktas, jog vienas ar kitas elgesio būdas dominuoja vienoje ar kitoje socialinėje grupėje, dar nereiškia, kad tas būdas turi tapti pedagogine moraline norma. Net ir plačiai paplitusi norma gali remtis prietarais ir būti žalinga.