SEKSUALINĖ NORMA, optimali seksualinė elgsena, kai žmogus patiria seksualinį pasitenkinimą ir kartu suderina savo interesus su partnerio interesais bei visuomenėje priimtomis seksualinio elgesio normomis.

Lytinį gyvenimą veikia daug biologinių, socialinių, kultūrinių veiksnių, kurie neretai prieštarauja vienas kitam, todėl labai sunku kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, kas normalu ir kas nenormalu, patologiška. Iškreipta, pernelyg siaura normos samprata, įsitvirtinusi visuomeninėje sąmonėje, gali sukelti didelei daliai žmonių įvairių problemų, net seksualinių sutrikimų ir neurozių. Kita vertus, pernelyg plati normos samprata taip pat gali turėti neigiamų padarinių - jei normalia laikysime bet kokią seksualinę praktiką, taip pat ir tą, kuri kenkia partnerio sveikatai arba pažeidžia paprasčiausias visuomeninio gyvenimo taisykles, bus pažeisti kitų žmonių interesai.

Be to, samprata būtina gydytojui psichiatrui ar seksologui, kitaip neįmanoma nustatyti, kada seksualinė elgsena laikytina patologija ir gydytina. Klinikiniu požiūriu skiriamos trys rūšys - optimalioji, priimtinoji ir toleruotina.

Optimalioji - tai seksualinė elgsena, labiausiai priimtina individui ir visuomenei. Optimalioji seksualinė norma charakterizuoja seksualinę elgseną, kai individo poreikiai labiausiai atitinka visuomenės požiūrį, todėl ją atitinkanti elgsena gali būti propaguojama auklėjimo tikslais. Priimtina laikoma tokia seksualinė elgsena, kai nukrypstama nuo optimalios normos, tačiau nukrypimai nedideli, jie nekenkia individui ir netrukdo jam užmegzti nuolatinės partnerystės ryšių. Toleruojamas toks seksualinis elgesys, kuris, priklausomai nuo situacijos ir partnerystės santykių, vienu atveju gali būti laikomas normaliu, kitu - patologišku.

Toleruojamai normai priklauso seksualiniai įpročiai, kurie trukdo individui prisitaikyti prie socialinės aplinkos, taip pat rasti partnerį ir užmegzti su juo ilgalaikius ryšius. Pvz., toleruojamai normai priskirtina sadomazochistinė praktika, kai porą sudaro sadistas ir mazochistė - vienas nukrypimas papildo kitą, toks ryšys gali būti gilus ir ilgalaikis.

Seksualinio auklėjimo požiūriu, normalia laikytina tik optimaliąją normą atitinkanti elgsena. Šiuolaikinėje seksologijoje yra ir kitokie nustatymo metodai: medicininis, statistinis, moralinis, be to skiriama individualioji ir partnerystės. Skirtingais metodais apibūdinamos normos gali viena kitai prieštarauti, pvz., satyrizmas medicinos požiūriu yra patologija, o moraliniu - gali būti laikomas priimtinu.

Teoriškai medicinine norma laikytina tokia seksualinė elgsena, kuri nekenkia nei individo, nei partnerio sveikatai, tačiau praktiškai sunku atskirti patologiją nuo normalios elgsenos. Aiškiausi atvejai, kai seksualinę elgseną lemia įvairios lyties organų ligos. Sunkiausia nustatyti, kada peržengia įvairūs seksualiniai nukrypimai, kuriuos visuomeninė moralė vertina kaip ligą. Medicinos požiūriu seksualiniai nukrypimai savaime nėra liga, juos reikia gydyti tik tada, kai individas pats laiko savo elgseną nenormalia ir kenčia dėl to, arba tada, kai dėl to kenčia partneris.

Statistinė norma grindžiama prielaida, jog normalus yra įprastas, dažniausiai pasitaikantis elgesys. Kuo retesnis seksualinio potraukio raiškos būdas, tuo jis nenormalesnis. Toks požiūris giliai įsišaknijęs visuomeninėje sąmonėje, nors akivaizdu, kad taip įsivaizduojant normą, sveiku reikėtų laikyti ir žmogų, kuris gripo epidemijos didžiausio paplitimo metu serga gripu - juk sergančių daugiau negu sveikų. Vertinant seksualinį elgesį statistiniu požiūriu, nukenčia "seksualinės mažumos", nes daugumos akyse jie atrodo nenormalūs. Moralinė seksualinė norma - tai elgsena, atitinkanti visuomeninį gėrio ir blogio supratimą, kuris savo ruožtu atspindi, kas visuomenei naudinga ir kas žalinga.

Moralinė paprastai yra konservatyvi, giliai įsišaknijusi visuomenės ir individo sąmonėje ir daro didelę įtaką seksualiniam auklėjimui. Pvz., mokslas jau prieš keletą dešimtmečių nustatė, kad masturbacija nekenkia sveikatai, ji nepavojinga ir socialiniu požiūriu, tačiau ir šiandien į seksologinės konsultacijos punktus kreipiasi žmonės, prašydami padėti atsikratyti "nesveiko", "iškrypėliško" įpročio. Moralinę dažnai paremia teisinė norma. Daugelyje šalių už kai kuriuos seksualinės elgsenos tipus numatyta baudžiamoji atsakomybė - dažniausiai už kraujomaišą, nepilnamečių tvirkinimą, prievartavimą, homoseksualizmą. Ne visi moraliai smerkiami seksualinės elgsenos tipai persekiojami teisiškai, pvz., ekshibicionistas, apnuoginantis savo lyties organus viešoje vietoje, gali būti nubaustas ne už patį nukrypimą, o už viešosios tvarkos pažeidimą arba chuliganiškumą.

Daugelis seksologų linkę vertinti seksualinę elgseną priklausomai nuo santykių, susiklosčiusių poroje. Tai kas vienai porai nenormalu ir nesveika, kitai gali būti visai priimtina. Lenkų seksologas K. Imielinski pateikia 6 normalios poros kriterijus:

1. skirtinga partnerių lytis;
2. lytinė branda;
3. tarpusavio sutarimas;
4. siekis patenkinti vienas kitą;
5. vengimas kenkti sveikatai;
6. kitų žmonių, t. y. visuomenės interesų paisymas.

Taigi normaliomis poroje laikomos bet kokios seksualinio aktyvumo formos, bet kokie seksualiniai veiksmai, jei juos atlieka du skirtingų lyčių subrendę žmonės, kuriems tie veiksmai priimtini, teikia abipusį malonumą, nekenkia nė vieno partnerio sveikatai, nepažeidžia aplinkinių žmonių interesų bei socialinio elgesio normų. Pagal tokią poroje sampratą, normalūs yra visi santykiavimo, glamonių būdai bei pozos, jei tai priimtina abiem partneriams ir teikia jiems malonumą.

Individualiąją apibūdina fiziologiniai, psichologiniai ir socialiniai seksualumo aspektai. Normaliu laikytinas toks elgesys, kuris atitinka tris pagrindines sekso funkcijas: biologinę (dauginimasis), psichologinę (teikia malonumą, atsipalaidavimą), socialinę (stiprina ryšius tarp dviejų žmonių, o tai svarbu visuomenės funkcionavimui - tvirta šeima, garantijos vaikų auklėjimui). Šias funkcijas užtikrina tokia subrendusių vyro ir moters elgsena, kuri netrukdo atlikti apvaisinimu besibaigiančio vaginalinio lytinio akto ir kuriai nebūdinga tendencija vengti lytinio akto.

Individualioji seksualinė norma papildo poroje. Pvz., seksualiniai nukrypimai trukdo patenkinti partnerį, pastarajam ilgainiui susiformuoja nenoras santykiauti su tuo žmogumi, o tai jau pažeidžia seksualinės normos poroje kriterijų.

Apskritai seksualiniai santykiai tuo artimesni normai, kuo stipriau jie sieja partnerius. Tai dar kartą patvirtina seksualinės normos sąlygiškumą.