SEKSUALINIS AUKLĖJIMAS, medicininio ir pedagoginio švietimo sistema, kuria siekiama vaikams, paaugliams ir jaunimui suteikti seksualinių žinių ir parengti juos normaliam lytiniam gyvenimui.

Nors šiandien pripažįstama, kad vaikai ir jaunimas turi būti mokomi seksologijos, tačiau daugelyje šalių vis dar nėra efektyvių mokymo programų ir metodikos. Kaip rodo sociologinės apklausos, vaikai apie seksualinius dalykus pirmiausia išgirsta iš anekdotų, juokų ir literatūros, o ne iš tėvų ar mokytojų. 1953 m. tik apie 5% apklaustų JAV vyrų ir moterų pripažino, kad vaikystėje jiems seksualinių žinių suteikė tėvas ar motina. Vėliau atliktos apklausos davė panašius rezultatus. Stebėtina, tačiau klausinėjant apie seksualinės informacijos šaltinius mokyklos buvo minimos dar rečiau negu tėvai. Manoma, kad mokyklų seksualinio švietimo programose kalbama ne tiek apie seksualinę elgseną, kiek apie biologiją.

Daugelis tėvų įsitikinę, kad vaikams nėra reikalo kalbėti ir aiškinti apie seksą, nes jie "ir taip daug žino" arba "ateis laikas ir sužinos". Tačiau informacija, kurią vaikai gauna iš bendraamžių, dažnai būna klaidinga ir paviršutiniška. Vėliau nuoseklaus seksualinio auklėjimo stoka atsiliepia skaudžiais padariniais, daugėja ankstyvų gimdymų, dažniau susergama venerinėmis ligomis, atsiranda seksualinio bendravimo problemų.

Lemiamas vaidmuo seksualiniam auklėjimui priklauso šeimai. Tėvai apsprendžia vaikų seksualinę orientaciją net patys to nenorėdami. Vaiko orientacija pradeda formuotis labai anksti. Tėvų įtaka pasireiškia pirmiausia tuo, kad jų pačių seksualinė elgsena, erotinis tarpusavio bendravimas, pareigų ir teisių pasiskirstymas užsifiksuoja vaiko sąmonėje.

Tiesioginę įtaką vaikui daro tėvų požiūris į nuogą kūną, masturbaciją, ankstyvuosius seksualinius interesus. Daugelis tėvų linkę slėpti nuo vaikų savo seksualinius santykius. Vaikų akivaizdoje vengiama apsikabinti, bučiuotis, reikšti švelnius jausmus viens kitam. Todėl vaikai ilgai laiko tėvus aseksualiomis būtybėmis, o kai jie supranta, kad taip nėra, jų psichika patiria nelengvą sukrėtimą. Vaikų požiūris į seksualumą esti kur kas natūralesnis, kai tėvai neslepia nuo jų (žinoma, tam tikrose ribose) fizinio ir psichologinio artumo. Tokiu atveju į savo bundančius seksualinius interesus jie įpranta žiūrėti kaip į savaime suprantamą, natūralų dalyką, kurio nereikia gėdytis ar slėpti. Labai svarbus tėvų požiūris į nuogą kūną. Jei šeimoje į nuogumą žvelgiama neutraliai ar palankiai, vaikai ir vėliau nesigėdys pasirodę kitam ar išvydę kitą nuogą, taip pat nebijos natūraliai reikšti seksualinius jausmus, apskritai jausis gyvenime mažiau suvaržyti, nesupančioti įvairių kompleksų.

Jei tėvai slepia nuogumą vienas nuo kito ir nuo vaikų, vaikai ilgiau nesuvoks lyčių skirtumo, be to, jie įpras žiūrėti į savo kūną ir ypač į tas kūno dalis, kurios nuolat slepiamos po rūbais, kaip į reiškinį, kurio reikia varžytis ir gėdytis.

Tokioje šeimoje užaugusiam žmogui visa, kas susiję su seksu, atrodys nešvaru ir gėdinga. Tėvų požiūris į masturbaciją taip pat turi didelę įtaką formuojantis seksualumui. Europos kultūrose ilgai vyravo neigiamas požiūris į masturbaciją (Viktorianizmas), įvairiose medicinos knygose buvo rašoma, koks tai žalingas, fizinei ir psichinei sveikatai pavojingas įprotis. Todėl daugelis tėvų, pastebėję sūnų ar dukrą užsiimant masturbacija, linkę griežtai už tai bausti. Tačiau masturbacija yra natūralus būdas "iškrauti" besikaupiančią seksualinę įtampą. Bausmės, tuo labiau griežti reikalavimai pažadėti, kad daugiau tuo niekada neužsiims, laukiamų rezultatų neduoda. Seksualinė įtampa dažniausiai pasirodo stipresnė už vaiko ar paauglio valią, kiekvieną masturbavimosi aktą tokiu atveju lydės kaltės jausmas ir atpildo baimė. Šie išgyvenimai gali iškreipti natūralią seksualumo raidą, suformuoti vėlesnių seksualinių nukrypimų užuomazgas.

Tėvai, linkę užsiimti seksualiniu auklėjimu, dažnai klausia savęs, nuo kokio amžiaus tą auklėjimą pradėti. Geriausia palaukti, kol vaikai patys pradeda klausinėti, kaip jie atsirado, kodėl mergaitės skiriasi nuo berniukų ir pan. Tokiu atveju tėvai turėtų dalykiškai ir teisingai atsakyti į klausimus. Jei tėvai, manydami, kad vaikui dar anksti tai žinoti, į klausimus atsakys pasakėlėmis ("gandras atnešė", "kiškis paliko"), tai vėliau turės neigiamų padarinių.

Paūgėjęs vaikas iš kitų sužinos, kaip yra iš tikrųjų, todėl jis gali pradėti nepasitikėti tėvais. Jei vaikai neklausinėja, tėvai patys, pasinaudoję tinkama proga, gali pradėti apie tai kalbėti. Pvz., jei kartu su vaikais žiūrint filmą užsimenama apie "piliules", tėvai gali paaiškinti mergaitei ar berniukui, kas tai yra, ta pačia proga užsiminti apie apvaisinimą, nėštumą, būdus jo išvengti. Tokiu natūraliu būdu vaikui galima daug ką paaiškinti. Tėvai turi stengtis atvirai kalbėtis su vaikais ir paaugliais apie seksualinius dalykus, nes daug geriau, kai jie sužino tai iš tėvų, o ne iš gatvės bendraamžių. Įsitikinimas, kad vaikai ar paaugliai anksti sužinoję, kas yra seksas, stengsis tas žinias pritaikyti praktikoje, yra klaidingas. Atlikus sociologines apklausas JAV vidurinėse mokyklose, nustatyta, kad seksualinio auklėjimo kursą išklausiusių ir neišklausiusių mokinių seksualinis aktyvumas nesiskyrė. Priešingai, yra duomenų, kad vaikai ir paaugliai, kurių seksualinės informacijos pagrindinis šaltinis buvo tėvai ar mokytojai, vėliau turi mažiau seksualinių problemų. Tėvų elgesys šeimoje svarbus dar vienu požiūriu. Stebėdami tėvų tarpusavio santykius, įpročius, vertybinę orientaciją, vaikai nesąmoningai užfiksuoja ir mieliau kartoja jų elgesio modelius. Sūnui tėvas yra pavyzdys (teigiamas arba neigiamas), koks turi būti vyras ir apskritai kas yra vyriškumas, dukteriai tėvo pavyzdys bus svarbus renkantis būsimą partnerį. Toks pat ir motinos vaidmuo. Tad akivaizdu, kad tėvai yra labiausiai atsakingi už savo vaikų šeimyninę laimę ar nelaimę.