SIFILIS (iš it. gydytojo Frakastoro poemos "Sifilis, arba Prancūziškoji liga", 1530, veikėjo piemens Sifilio, tariamos pirmosios sifilio aukos, vardo), lėtinė užkrečiama lytinė liga.

Sukelia bakterija - blyškioji treponema (treponema pallidum); 1905 m. ją atrado vokiečių parazitologai Fricas Šaudinis (Schaudinn; lietuvių kilmės) ir Erich'as Hofman'as.

Sukėlėjas prasiskverbia pro mažiausias odos ir gleivinės žaizdeles. Sukėlėjui patekus į organizmą, jame vyksta sudėtingi imunologiniai pokyčiai. Ligos metu treponemos paplinta po visus audinius ir organus. Galima užsikrėsti pakartotinai, nes imunitetas nesusiformuoja. Ne organizme drėgnoje aplinkoje treponemos išgyvena kelias valandas; greit žūsta džiovinant, kaitinant (55° temperatūroje per 15 min.), šaldant išgyvena 2-3 dienas, todėl galima užsikrėsti ir nuo lavono.

Užsikrečiama, kai treponemos iš sergančio žmogaus patenka sveikam žmogui (dažniausia - lytinių santykių metu, rečiau - bučiuojantis ar per daiktus). Dar vienas užsikrėtimo būdas - per motinos placentą užkrečiamas gimdoje esantis vaisius.

Organizmo reakcija užsikrėtus įvairi. Daugeliui ligonių infekcija vystosi "klasikiniu" 3 fazių būdu.

Slaptoji fazė tęsiasi 3-4 savaites, kartais trumpiau - 9-11 ar ilgiau - 42 paras. Pradėjus gydytis šiuo laikotarpiu, galima greit išgyti, todėl sužinojus, kad partneris serga - reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Pirminė sifilio fazė trunka 6-7 savaites. Įsiskverbimo vietoje atsiranda raudona dėmė, po to sustandėjimas, kurio paviršiuje susidaro paviršinis (erozija) ir giluminis (opa) defektas. Erozija ar opa yra apvali ar ovalo formos, jos paviršius dėl išsiskiriančio skysčio atrodo lyg lakuotas. Šiame skystyje randamos blyškiosios treponemos. Erozijos ar opos pagrindas sustandėja. Dėl to pirminis sifilis vadinamas "kietuoju šankeriu". Kietojo šankerio atsiradimas - pirminės fazės pradžia. Šankeris gali būti visur, bet dažniausiai esti ant lyties organų, burnoje, gaktoje, vidiniame šlaunų paviršiuje, prie išangės, ant krūtų. Jo skersmuo - kaip 10 centų monetos, kai kada būna didesnis. Kietasis šankeris paprastai neskausmingas, todėl dažnai laikomas paprastu įdrėskimu, kurį bandoma savarankiškai gydyti.

Antrasis pirminio sifilio simptomas - padidėję arčiausiai esantys limfmazgiai, iš pradžių - vienos pusės, vėliau - ir kitos. Limfmazgiai padidėja praėjus 5-8 savaitėms nuo šankerio atsiradimo, jie padidėja iki pupelės ar slyvos dydžio, neskausmingi, elastingi, nei tarp savęs, nei su aplinkiniais audiniais nesusiję. Virš jų oda nepakinta.

Pasitaiko ligonių, sergančių pirminiu sifiliu, kuriems limfmazgiai nepadidėja. Remiantis kraujo tyrimais pirminis sifilis skirstomas į pirminį serologiškai negatyvų ir pirminį serologiškai pozityvų. Kraujo serologinės reakcijos teigiamos tik tada, kai jau praėję 2-4 savaitės nuo pirmųjų sifilio požymių atsiradimo.

Pirminis serologiškai pozityvus sifilis gydomas ilgiau. Po 1-2 mėn. kietasis šankeris net negydomas užgyja, jo vietoje gali likti randelis. Tačiau tai nereiškia, kad praėjo savaime: trumpam jis perėjo į slaptąją formą, kurios metu blyškiosios treponemos audringai dauginasi. Slaptojo laikotarpio pabaigoje labai padidėja visi limfmazgiai, šiek tiek skauda galvą, sąnarius, raumenis.

Antrinė fazė prasideda atsiradus išbėrimui ir tęsiasi nuo 2 iki 5 metų. Negydant kartojasi išbėrimų ir slaptosios ligos fazės. Ant liemens, galūnių ir gleivinių odos atsiranda išbėrimas, sudarytas iš dėmelių (rozeolių), rečiau - iš papulių (mazgelių). Kietasis šankeris ar jo liekanos ir padidėję artimiausi limfmazgiai neišnyksta. Dėmelės neiškyla virš odos, jų neskauda, todėl ligoniai ne visada jas pastebi. Paspaudus rozeolė išnyksta, pabąla, bet po kelių sekundžių vėl atsiranda. Negydant rozeolinis išbėrimas išbūna nuo kelių dienų iki 2-3 savaičių, kartais iki 5-6 savaičių, po to išnyksta be pėdsakų. Nuo šio laiko antrinis sifilis pereina į slaptąją fazę, kurios trukmė labai įvairi.

Negydant išbėrimai kartojasi. Dažniausiai kiekvienas vėlesnis išbėrimas būna mažesnis, bet dėmės stambesnės, išsidėsto lankais, apskritimais, girliandomis. Antriniam recidyviniam būdingi papuliniai išbėrimai. Papulės, esančios prakaituojančiose vietose, ilgainiui keičiasi ir tampa šlapiomis erozinėmis, kurių išskyrose gausu blyškiųjų treponemų. Ligoniai su išbėrimais burnoje, ant lyties organų, tarpvietėje labai pavojingi, nes gali užkrėsti lytinių santykių metu ir buitiškai. Moterims po 4-6 mėn. išsivysto odos dėmėtoji leukoderma, kuri atsiranda ant kaklo šonų ir užpakalinės dalies ("Veneros vėrinys"). Dėmės gali išbūti kelis mėnesius (ar ilgiau kaip metus) net ir gydant. Pakinta tokių ligonių nugaros smegenų skystis, atsiranda centrinės ir vegetacinės nervų sistemų pažeidimų. 15-20% ligonių, sergančių antriniu sifiliu, iškrinta dalis plaukų. Šis simptomas atsiranda po 3-6 mėn. Kartais iškrinta blakstienų, antakių, ūsų, barzdos plaukai. Gydant plaukai atauga.

Dažnai pažeidžiama burnos gleivinė, ypač rūkančių ir alkoholikų. Balsas duslus, užkimęs. Tokie ligoniai pavojingi. Šioje stadijoje sifilis pažeidžia visus organus ir organizmo sistemas.

Pirminio, antrinio ir slaptojo sifilio negydant, po 3-5 metų jis gali pereiti į trečiąją fazę. Jos metu labiausiai pažeidžiama oda, kaulai ir gleivinės; taip pat gali būti pažeisti vidaus organai, didžiosios kraujagyslės, nervų sistema. Atsiranda gumburėlių ir stambių gumbų, kurie irdami sudaro ilgai negyjančias opas, po kurių lieka grubūs randai. Jie dažnai pažeidžia nosies gleivinę ir kaulus, minkštąjį gomurį, liežuvėlį, suardo jų audinius, deformuoja ir sudarko veidą (įdumba nosis, praplyšta kietasis gomurys ir kt.). Dėl galvos ir nugaros smegenų pažeidimų gali prasidėti nugaros smegenų džiūtis ir progresuojantis paralyžius.

Trečiasis sifilio laikotarpis, jei liga negydoma, gali tęstis neribotai ilgai. Šios stadijos ligoniai mažiau pavojingi.

XV a. jau buvo žinomas įgimtas sifilis. Dar negimusiam kūdikiui šią ligą perduoda serganti motina per virkštelės limfagysles ir kraujagysles. Sifiliui būdingų vaisiaus pakitimų atsiranda antrojoje nėštumo pusėje. Kūdikis gimsta neišnešiotas, negyvas arba gyvas su sifilio požymiais.

Įgimtas sifilis būna ankstyvasis (nustatomas vaikui iki 4 m.) ir vėlyvasis (nustatomas vyresniam kaip 4 m. vaikui).

Ankstyvajam sifiliui būdinga odos, gleivinės, vidaus organų, kaulų, nervų sistemos pažeidimai. Naujagimis būna silpnas, galva dažniausiai deformuota, veidas mažas, oda raukšlėta, glebi. Išbertas (pūslėmis, papulėmis) gali būti tik gimęs kūdikis arba bėrimų atsiranda po 2-3 mėn., jų gali ir nebūti.

Dėl nosies gleivinės hipertrofijos dažnai prasideda sifilinė sloga, vėliau suyra nosies pertvara, nosis deformuojasi.

Vėlyvajam įgimtam būdinga vadinamoji Hačinsono triada: pakitę dantys, pažeista rega ir klausa; ligonis paprastai apanka ir apkursta. Visuomet pažeidžiami kaulai, nervų sistema, psichika.

Sifilio gydymas ir profilaktika. Sifilis išgydomas. Gydoma antibiotikais ir kitaip ligoninėje, vėliau ambulatoriškai. Kuo anksčiau pradedama gydytis, tuo gydymas trumpesnis ir rezultatai geresni. Sergančiam draudžiama lytiškai santykiauti, gerti svaigalus, rūkyti; būtina laikytis asmens higienos reikalavimų (ypač prižiūrėti dantis ir burnos ertmę). Persirgus imunitetas neįgyjamas. Apsisaugoti galima vengiant atsitiktinių lytinių santykių, naudojant prezervatyvus. Lietuvoje gydymas privalomas, už vengimą gydytis baudžiama.