SPERMIJAS (gr. sperma, spermatos - sėkla), spermatozoidas, judri vyriškoji lytinė ląstelė.

Atrado J. Ham'as (1680), vėliau aprašė A. Levenhukas. Terminą 1827 m. pradėjo vartoti K. M. Beras, spermijas susidaro spermatogenezės metu, jis apvaisina moters kiaušinėlį. Spermijas susideda iš galvutės, kaklelio, kūno ir uodegos, kurios gale yra žiuželis, padedantis spermijui judėti. Subrendęs yra 50-60 mikronų ilgio, galvutė ovalinė, plokščia, turi branduolį (jame susitelkę genai).

Galvutės priekinį paviršių gaubia akrosoma - plėvelė, kurioje esantys fermentai per apvaisinimą ištirpina kiaušinėlio spindulinį vainiką ir padeda prasiskverbti į kiaušinėlį.

Kaklelis jungia galvutę su kūnu, jame prasideda ašinis siūlas, einantis iki uodegos galo. Susitraukinėdamas ašinis siūlas judina uodegėlę. Judrumas - būdingiausia spermijaus savybė. Makštyje jis egzistuoja 2,5 val., gimdos kaklelyje - 48 val. ir ilgiau. visada juda prieš skysčio srovę 3 mm/min. greičiu.

Lytį lemia 2 lytinės chromosomos - X ir Y (Lyties genetika), -spermijos, kuriuose yra Y chromosoma, vadinami androspermijais, o tie, kuriuose yra X chromosoma - hipospermijais. Kiaušialąstę apvaisina tik vienas tai gali būti androspermijas ar hipospermijas, todėl atspėti vaiko lytį iš anksto neįmanoma.

Manoma, kad berniukai dažniau gimsta nuo vyrų, kurių spermoje vyrauja androspermijai. Vyro spermoje yra 20-25% patologiškų Ejakuliate gali sumažėti (oligozoospermija), sumažėti judrių (astenozoospermija). Kartais nebūna subrendusių spermijų, tik spermatogenezės ląstelės (azoospermija), visi gali būti nejudrūs (akinospermija), spermoje gali nebūti spermijų ir spermatogenezės ląstelių (aspermija).