TABU (polineziečių k. ta-pu - tai, kas uždrausta), įvairūs draudimai, daugelyje pirmykščių genčių reguliuojantys socialinį, taip pat ir seksualinį gyvenimą.

Beveik visose gentyse tabu buvo uždėtas lytiniams santykiams tarp tiesioginių (kraujo) giminaičių: tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, vėliau tas draudimas apėmė pirmos ir antros eilės giminaičius (Incestas). Dažnai buvo skelbiamas lytinių santykių prieš karo žygį, didelę medžioklę, prekybinę išvyką. Moterims buvo daugelis vyrų gyvenimo sričių, pvz., vyrų namai, kulto vietos. Ypač griežti taikomi mėnesinėmis sergančioms moterims. Daugelyje genčių gedinčiai našlei uždėdavo seksualinį tabu vyrai prie moterų negalėjo kalbėtis seksualinėmis temomis.

Kai kuriuos pirmykščius vėliau perėmė monoteistinės religijos. Kai kurios religijos, palankiai vertinančios seksą (islamas, induizmas), paliko palyginti nedaug kitos uždėjo visai seksualinei sferai. Taip atsitiko krikščioniškosios kultūros šalyse viduramžiais. Lytiniai santykiai laikyti nuodėme, o malonumas - velnio pagunda. Tų nuostatų aidai girdimi ir šiandien. Pvz., vieši pokalbiai apie seksą laikyti (ir dabar laikomi) nepadoriais, nuogo kūno vaizdavimas spaudoje arba kine ilgai laikytas nusikaltimu moralei. Daugelyje Europos kalbų net nėra normalių, paniekinančios prasmės neturinčių lytinių organų pavadinimų. Vulgariojoje kalboje vartojami pavadinimai nepriimami į literatūrinę kalbą, vietoje jų vartojami arba lotyniški mediciniai terminai - penis, falas, vulva ir pan., arba kuriami naujadarai, kurie neturėtų neigiamo paniekinančio atspalvio. Lietuvių kalboje labiausiai paplitęs lytinių organų pavadinimas - bybis, pizė ir kūšys iš literatūrinės kalbos gujami kaip nepadorūs, vietoje jų rekomenduojama vartoti lotyniškus terminus (penis, vulva) arba dirbtinius naujadarus, kurie sunkiai prigyja. Pvz., lietuvių kalboje vyro lytinį organą siūloma vadinti "varpa". Kadangi vyriškumo simboliui parinkta moteriškosios giminės forma, tikėtina, kad žodis neprigis. Vengdama "nepadorių" žodžių liaudis kuria įvairius eufemizmus, pvz., penis daug kur vadinamas "broliuku", "gaidžiuku", "pimpalu", rečiau - "partizanu", "bolševiku", "napoleonu" ir pan. Charakteringa, kad daugelyje Europos kalbų (taip pat ir lietuvių) nėra neutralaus ir tikslaus žodžio lytiniam aktui apibūdinti. Pvz., šnekamojoje kalboje paplitę žodžiai "pistis", "dulkintis" laikomi vulgariais ir oficialiai nevartojami, kiti ("mylėtis", "suartėti") metaforiški ir daugiaprasmiai, treti kanceliariški, mediciniški ir negyvi ("lytinis aktas", "koitusas").

Per seksualinę revoliuciją daugelis seksualinių tabu neteko galios, tačiau pastangos iki galo apnuoginti bei išviešinti seksualinį gyvenimą turi ir neigiamų ypatybių. Yra pagrindo manyti, kad seksualiniai kaip ir kiti, atsirado ne be reikalo, o su tam tikru neįsisąmonintu, tačiau žmonijos evoliucijai svarbiu tikslu. Intymumo ir paslapties šydas, dengiantis seksualinius santykius, didina seksualiniam bendravimui būdingą emocinę įtampą ir kartu malonumą patenkinant lytinį potraukį. Seksualinė laisvė "be ribų" gali turėti padarinių, priešingų laukiamiems. Orgazmas gali tapti preke, už kurią galima pirkti kitus malonumus, taigi seksualinė laisvė paradoksaliai gali deseksualizuoti seksą.