VAGINIZMAS (iš lot. vagina - makštis), mėšlungiškas, skausmingas makšties prieangio ir apatinės makšties dalies raumenų (orgazminio apmovo) susitraukimas, trukdantis varpos imisijai į makštį. Jei priepuolis prasideda, kai varpa jau yra makštyje, mėšlungio sutraukti makšties raumenys neleidžia jos ištraukti.

Šis atvejis (penis captivus) yra labai retas. Vaginizmas - apsauginis refleksas prieš prasidėsiantį ar įsivaizduojamą lytinį aktą, defloracijos skausmo baimė.

Skiriami pirminis ir antrinis vaginizmas. Pirminis vaginizmas pasireiškia, kai partnerio bandymai atlikti pirmąjį lytinį aktą grubūs ir skausmingi. Kartais tai tampa nevaisingų vedybų priežastimi. Lytinis potraukis dažniausiai neišnyksta ir net sustiprėja, orgazmas gali būti sukeliamas stimuliuojant varputę. Antrinis vaginizmas - kai mėšlungis ištinka atliekant ne pirmąjį lytinį aktą.

Vaginizmą dažniausiai sukelia psichologiniai veiksniai, tai sąlyginis gynybinis refleksas prieš skausmingo ar psichiškai traumuojančio lytinio suartėjimo bandymus. Fiziologiniai veiksniai - standi mergautinė plėvė, sausas makšties prievartis, vulvos ir makšties uždegimai. Vedybiniame gyvenime dažnai mažina partnerio potenciją. Priežastimi gali būti agresyvus sutuoktinio elgesys pirmojo lytinio akto metu arba, atvirkščiai, nepakankamas energingumas ir atkaklumas. Šiuo atveju moteris nesąmoningai laiko partnerį nevyrišku ir todėl priešinasi defloracijai.

Vaginizmu dažniau serga padidinto jautrumo, neurotiškos moterys, patyrusios psichologinių traumų pirmosiomis lytinio gyvenimo dienomis arba seksualinių traumų (pvz., išžaginimą). Susiformuoja neigiamas požiūris į seksą ir į konkretų partnerį. Kartais vaginizmas esti gynybinė reakcija į nepatrauklų partnerį. Gydoma psichoterapinėmis priemonėmis, koreguojant klaidingus įvaizdžius apie defloracijos skausmingumą bei pavojingumą. Tačiau toks gydymas sėkmingas tik tuo atveju, jei refleksas dar tvirtai neužsifiksavo sąmonėje, kai lemia stiprus gėdos jausmas, kai lytinis potraukis nepakankamai stiprus. Sergant tikruoju gydoma psichoterapiniu būdu pasitelkiant įvairias makštį plečiančias priemones. Įvedus į makštį šias priemones ir pamažu (per kelias procedūras) didinat jų apimtį, taip pat veikiant psichoterapinėmis priemonėmis, raumenų spazmos išnyksta per 2-3 savaites. Gali būti gydoma hipnoze, adatine terapija. Geresni gydymo rezultatai pasiekiami, kai naudojamos Vakarų pasaulyje per paskutiniuosius 20m. tapusios labai populiariomis seksologų W. Masters ir V. Johnson, H. Kaplan ir kt. gydymo metodikos. Vaginizmas dažnai susijęs su tam tikromis fobinėmis būsenomis, t. y. vystosi kaip liguista apsauginė reakcija į įsivaizduojamą skausmą lytinių sntykių, varpos imisijos ir t. t. baimę, kurios sukelia refleksinį tarpvietės raumenų susitraukimą, "uždarantį" įėjimą į makštį. Gydymas pagrįstas šių fobinių būklių slopinimu bei laipsnišku jų atsako, liguisto tarpvietės raumenų susitraukimo reflekso, silpnėjimu. Gydymo kurse turi aktyviai dalyvauti moteris ir jos partneris. Pirmojo vizito metu išaiškinamas refleksinis išsivystymo mechanizmas, pacientei ir jos partneriui parodomi moters išoriniai lytiniai organai bei plonu kateteriu pademonstruojama, kad makštis yra normalaus ilgio ir nėra kitų anatominių vystymosi sutrikimų. Sutariama, kad gydymo kurso metu partneriai griežtai susilaikys nuo bandymų įkišti varpą į makštį, o bus apsiribojama tik švelniomis, viršutinės kūno dalies glamonėmis ar ekstragenitaliniu seksu.

Paskiriama pirmoji "namų užduotis". Ramioje aplinkoje ir visiško atsipalaidavimo būklėje moteris turi veidrodyje nuodugniai ištyrinėti savo išorinius lytinius organus. Po to siūloma makšties prieangį paliesti piršto galu ir pabandyti įsivaizduoti jausmą, kurį sukeltų pirštas, jei jis būtų įkišamas į makštį. Šie jausmai bei "namų užduoties" metu kilusios problemos, taip pat ir fantazijos ir svajonės aptariamos ir išnagrinėjamos antrojo vizito metu. Po to nurodoma pabandyti namuose į makštį įkišti piršto galiuką, vėliau - visą pirštą, - du pirštus, - tamponą. Tokios pastangos turi praktiškai nesukelti skausmo. Kai šios užduotys įvykdomos, į gydymo procesą įtraukiamas partneris. Po švelnių viršutinės kūno dalies glamonių, jis piršto galu paliečia makšties prieangį. Kito seanso metu moteris pati pabando įkišti partnerio piršto galiuką į makštį, vėliau - visą pirštą, - du pirštus. Kai tai sėkmingai pavyksta, pereinama prie varpos imisijos į makštį.

Kartais naudojami ir įvairūs psichologinio poveikio būdai. Aprašytoji metodika, kai ji kvalifikuotai panaudojama, nesunkiai padeda išgydyti didžiąją daugumą moterų.