VESTUVĖS, santuokos sudarymo apeigos. Atsirado patriarchate, kai, įsigalėjus monogaminei šeimai, žmona po vedybų kėlėsi gyventi pas vyrą.

Jau pirmykštėje visuomenėje po formalaus santuokos sudarymo buvo mokama išpirka už nuotaką, keičiamasi dovanomis, abi giminės kėlė vaišes, šventė vestuves. Visų tautų vestuvių apeigos siejasi su nuotakos pervežimu į vyro namus, apeigų leitmotyvas - išsiskyrimas su tėvų namais, artimaisiais, perėjimas į naujus namus, naują asmens brandos tarpsnį, paryškinamą mergautinio galvos apdangalo pakeitimu į ištekėjusios moters galvos dangą.

Daug vestuvinių apeigų atspindi senovinį nuotakos grobimą ar pirkimą. Daugeliui vestuvinių apeigų teikiama magiška prasmė, susijusi su senaisiais religiniais tikėjimais; jos turinčios apsaugoti nuotaką nuo nevaisingumo, daug dėmesio skiriama jaunųjų suguldymo apeigoms (guldomi į pataisytą patalą, vaišinami tam tikrais valgiais, už durų keliamas triukšmas piktosioms dvasioms nubaidyti).

Slavų, baltų, Kaukazo tautų papročiu jaunieji buvo apiberiami grūdais, apyniais, kad būtų vaisingesnį. Apie lietuvių vestuves yra žinių iš XVI a. Ypač plačiai aprašė A. Juška "Svodbinėje rėdoje veliuoniečių lietuvių".